Trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926 m. birželio 7 d. – gruodžio 17 d.). Paskutinis demokratiškai išrinktas tarpukario Lietuvos Prezidentas.

https://lt.wikipedia.org/wiki/Kazys_Grinius

http://www.spaudos.lt/Knygnesiu_paminklai/knygnesiai/kazys_grinius....

Kazio Griniaus vaikystė Kai pasakodavo mano nabašninkė mama, esu gimęs bene 1866 m. gruodžio 17 d. Artimiausia bažnyčia tuomet nuo Selemos Būdos kaimo, kur man teko pirmu kartu šviesą išvysti, buvo Sasnavoj (Marijampolės filija). Ten buvau pakrikštytas. Podžiais buvo tėvo sesuo Veronika, paskiau ištekėjusi už Valinsko, Baraginės kaime, ir Jonas Grinius, tėvo pusbrolis, išėjęs paskiau į Ameriką. Bet Sasnavoj tuomet metrikų kunigai nerašinėjo, duodavo tik kortelę, kad toksai ir toksai kūdikis buvo tada ir tada pakrikštytas. Su ta kortele reikėdavo paskiau vykti už trijų mylių į Pilviškius, prie: kurios parapijos priklausė Selemos Būdos kaimas. - Tokiu būdu mano gimimo metrikai buvo paskiau Pilviškiuose surašyti ir juose aš pažymėtas — gimęs bene 1867 m. sausio 7 d. Tėvai turėjo 34 margus žemės, t. y. apie 17 hektarų, žemė buvo iš po girios, kelmynė; kieme, dar atsimenu, augo mažas aglynėlis, kur kartais aš rasdavau ūmėdžių. Iš pasilikusių pas mano dėdę Silvestrą Grinių (Skriaudžių k.) bene 1792 m. vieno Griniaus metrikų, iš Kalvarijos parapijos pa-imtų, žinau, kad tai buvo Szlachcic Trockiego p o w i a t u. Iš tėvo pasakojimų girdėjau, kad Griniai atėję iš rytų ir pirmučiausia apsigyvenę Pabukty, toliau Kirkileve, Vyšnialauky, Valčiuvoj, Selemoj Būdoj ir kitur. Mamos, Vosylių giminė, irgi, turbūt, iš rytų atėjo, nes pati pavardė rodo bene gudų kilmę. Matyt XVIII šimtmečio pradžioj taip vadinama Suvalkija buvo didelio maro išnaikinta. Sako, galėdavai visą dieną po tos pavietrės eiti ir nesutikti nė vieno žmogaus. Apie Griškabūdį, girdėjau pasakojant, kad tuomet iš. Prūsų atėjo 7 Kudirkai ir iš rytų 7 Olekai (Goliakai). Gali būt, kad tam marui pranykus, atsirado ir Griniai ir Vosyliai. 1868 ir 1869 metais buvo badas: vieni metai buvo labai sausi, kiti labai lytingi. Mama ir tėtė pasakodavo, kad eidavo tada daugybė ubagų, kiti būdavę iš bado sutinę, kai kas iš aplinkinių gyventojų buvo nuo bado pabėgęs anapus Nemuno. Viena mergina su tėvais nuo bado kitur išsikrausčius, kai man reikėjo kiaulės ganyt, buvo sugrįžus iš anapus Nemuno, tai lietuviškai ji nekalbėjo - tik lenkiškai. Aš paties badmečio nepamenu, žinau tik iš tėvų ir kitų šeimynykščių pasakojimų.

Pirmieji atsiminimai

Atsimenu dar, kad kartą vasarą tėvai bevažiuodami su manim plentu pro Čisavą, turbūt į tėvo tėviškę Valčiuvos kaiman, šnekėjosi apie ore matomus kokius tai dūmelius – tai parako dūmai, nutarė tėvas, atėję nuo prancūzų, kurie mušasi su vokiečiais. Galėjo būti 1870 arba 1871 m. Pirmieji mano atsiminimai siekia bene 3 metų amžiaus, kai aš, pakėlęs dviem metais jaunesnę asloj rėplinėjančią sesutę Magdutę, surikau „Žiūrėkit, aš Magdę pakeliu!" Bet ją pakėlęs tuojau iš rankų išleidau. Ji, matyt, susitrenkė, ėmė rėkti, ir aš gavau nuo mamos plycką. Gyvenamieji namai mūsų buvo dviem galais, perskirti, didele tuščia priemene su kamara prišlieta prie užpakalinės priemenios sienos. Ten pildavo bulves, laikydavo burokus, stovėjo girnų lovys su dvejom girnom, kur žiemomis šeimyna sąmalinį niūniuodama maldavo. Sumaltus miltus pildavo į didelę aukštą skrynią, kuri stovėjo klėtyj ir apačioj turėjo užstumiamą langelį, pro kurį, besibaigiant miltams, išsisemdavo likučius. Seklyčia, jau senai stuba paversta, tebestovi ir dabar, senoji gi stuba jau kokia 40 metų pamainyta nauju galu ir seklyčia padaryta. Šeimynai dirbti ir miegot buvo stuba, o kitas švaresnis galas arba seklyčia buvo tėvams miegot, svečiams priiminėt, krikštynoms, šermenims, zekvijoms kelti. Stuboj buvo dūminis be kamino pečius, lubose atstumiamas langelis, aukštiniu vadinamas, dūmams ištraukt, asla buvo molinė, nelygi. Aplink dviem pasieniais buvo ant kojų patiesti platūs ilgi suolai sėdėti, daiktams pasidėt ir gulėt nakčia. Dar buvo platoka lova vaikams gulėt, kur tilpdavo koki 4 vaikai. Po lubomis buvo dvi kartys pakartos, ku-riose suriedavo malkpagalius, kad pradžiūtų. Langai būdavo vieneri, žiemą baisiai apšaldavo, nuo palangių tolydžio varvėdavo, turėdavo palangėmis tokius lovyčius pakabinti, kur prisirinkdavo per dieną koki du litrai vandens iš apšalusio lango. Kai pečių rytais kūrendavo, tai duris atidarydavo į priemenę. Žiemą prieidavo pusė stubos šalto oro ir blogai aprėdytiems vaikams būdavo tikras vargas. Gulėdavau ant šalipečiaus, bet ten pasiekdavo dūmai ir labai akis ėsdavo, reikėdavo galvą nukart nuo lentos; jei atsikeldavai, tai vienintelė patogi vieta būdavo prie pečiaus, pryžadoj, bet tenai tokių pasažierių neapkęsdavo gaspadinė (mama arba tarnaitė). Hygienos atžvilgiu tokios dūminės stubos gal ir geros, nes jos puikiai prasivėdindavo ir išsidezinfekuodavo. Iki pusei sienų dūmai ir angliodeguonis turėdavo pusėtinai apnaikinti mikrobus, vieneri langai praleisdavo pakankamai oro, atidaromos pečių bekūrenant į šaltą kiaurą priemenę durys ir lubose aukštinis būdavo  geros prietaisas ventiliacijai. Suolai būdavo naktyj užimti šeimynos guoliais — berno, merginos, piemens, auklės. Kai kada būdavo du iš šalies vyrai samdomi, kartais tik vienas. Tarnaitė dažniausia būdavo viena, ik mes vaikai į piemenis paaugome — du piemenys, o paskiau vienas ir net nė vieno, nes ganydavome kiaules ir galvijus mes patys, vaikai. Žiemą į stubą paprastai sukraustydavo naujagimius ėriukus su avimis, kai kada atsinešdavo ir veršiuką didžiam šalčiui esant, o vieną kartą, pamenu, tėvas atvedė ir kokią savaitę laikė stuboj sergantį, turbūt plaučių uždegimu, bėrį. Mes, vaikai, kuone visą žiemą iš stubos beveik neišeidavome, motina neleisdavo, bijodavo, kad neperšaltume. Ir apsirėdyt lemtai kuom iki kokių 5 - 6 metų neturėdavome — nei klumpių, nei kelnių, nei kailinukų. 

Vaikai iki kokių 5 metų bėgiodavo vienuose ilguose marškiniuose, susijuosę juostele ir tik retai kas turėdavo bruslotą (kamzolę). Mergaitės nešiodavo ant marškinių andarokaitį (sijonėlį). Stuboį būdavo atliekama daug darbų. Be valgio virimo (rytą ir vakarą) dar moterys linus šukuodavo, kratydavo, verpdavo, lenkdavo į tolkas lankčiais, vydavo nuo vytuškų ant krijų, mesdavo nuo krijų ant mestuvų ir pagalios surietusios į stakles pava¬sarį pradėdavo austi dryžius, andarokus, prozaktus, cvilikus, žiurstus, rinkinius, milą, rankšluosčius, pakulinį (padurkinį), pašukinį, apyverpinį, drobę, drobules. Mergaitės ausdavo juostas, pakeles. Vieną kartą per savaitę kepdavo duoną: iš ryto įmaišydavo, vakare išminkindavo ir paryčiu liže į pečių leisdavo. Dulkių stuboj niekados netrūkdavo. Dar vyrai prie to prisidėdavo bevydami iš kanapių pančius, viržius, vadeles, kanapines plėškes, pavadžius. Čia jie stuboj skaldydavo malkas, o mes vaikai kraudavome jas ant pečiaus, užpečky, riedavome su piemenimis pasistoję ant uslano arba keturkojo krėsluko ant grėdų į palubę. Vakare kartais, kai žiburį užgesindavo, iš pargabentų iš kelmynės aptrešusių kelmų, pakampėj sukrautų, žėrėdavo fosforinė daili šviesa. Žibindavo pušinėmis balanomis. Pušies rulį skaldydavo į spo-ntus, šiuos gi peiliu arba striūgu į balanas. Užžibintas balanas įkišdavo į sienų plyšius, iš kurių žiūrėdavo daugybė rudųjų tarakonų. Jų tiek daug būdavo, jog vienam senam kriaučiui Žydgirės Vaitiekaičiui bemiegant prilindo pilna burna ir jisai atsikėlęs spiau-dydamas pasakojo, kad sapnavo arklys beesąs ir avižas pilna burna beėdąs. Tai buvo ne avižos, tik tarakonai. Blakių nebūdavo. Šnekėdavo, kad blakės tik pas prūsus prisilaikančios. Balanoms įsikišti būdavo tam tikra įtaisą, diedu arba žibintuvu vadinamą. Tokių diedų būdavo įvairių rūšių. Mano tėvo buvo padarytas dailus diedas su pakeliamai šerde, į kurios viršutinį geležimis apkaustytą galą įkišdavo balaną. Toksai diedas buvo nepavojingas, nes neužsidegdavo balanai besibaigiant. Sienos visos buvo numargintos maušiais ir šliomais, t. y. balanų išdegintomis dėmėmis. Blusų būdavo daug. Vaikščiodavome visad „sučiečkuotais“ kūnais. Utėlių drapanose nebūdavo. Bet galvoj atsirasdavo. Kiekvieną šventą dieną mama su peiliu visiems vaikams galvas išieškodavo ir utėles išbraškindavo su nago ir peilio pagalba. Gaspadoriai su šeimyna daugelį daiktų patys pasidarydavo namie, meisterių retai teimdavo. Vyrai klumpes apsimušdavo, pasidarydavo roges, stalus, suolus, uslanus, kėdes, krėslukus, dyselius, treinijus, drobynas, leiteres, dugnines, akėčias, medines žagres, ragožius joms įstatyt, pasisiūdavo pirštines, prisidirbdavo žiemą viedrų, cėberių, grėblių, kultuvių, mintuvų; prisipindavo pintinių, sėtuvių; mano tėvas niekur nesimokinęs patsai dirbdavo lakėriuotus uosinius stalus, kuparus, šėpas, bričkas, lovas, namus statydavo. Ratams dirbti būdavo račiai, daugiausia vokiečiai-drukinėms skepetoms, prikyštėms drukuoti (klišėmis) būdavo mildažiai (daugiausia irgi vokiečiai arba žydai), rateliams (vindeliams) gaminti kur-ne-kur gyvendavo vindininkai (vokiečiai).Pikliui šventėms miltus pikliavot veždavosi į Kazlus pas Kubertą (vokietį) į vandeninį malūną, arba į Garstickus pas Garsticką. Dar buvo už Sasnavos, 9 verste nuo Marijampolės paplentės Dagiliaus vėjinis malūnas, kurį irgi vokietys laikė. Milui velti būdavo veliušiai Kazluos pas Kubertą ir Garstickuos. Vilnas milui ir vilnoniams audeklams karšdavosi pirmiau naminiais karštuvais, paskiau atsirado karšiamųjų mašinų (pas Vincą Bartniką Kelmynėj). Stuboj būdavo šaukštdėčius, tokia pamarginta lentyna, prie kurio plaudavo indus, šaukštus. Prie šaukštdėčiaus paprastai aslai būdavo permirkusi įvairių skystimų ir pamazgų. Mes tą vietą tiesiog myžupiu vadindavome. Iš jos jausdavome dvokimo. Dar prie pečiaus žiemą stovėdavo kubilas ar statinaitė su rūgstančiais kiaulėms pelais. Iš ten irgi nemaža dvokdavo. Rudenį dar stuboj stovėdavo kokį laiką statinės su rauginamais kopūstais, o kai barščius raugindavo, tai irgi jų statinaitė stovėdavo. Na, ji nesmirdėdavo. Kai meitėlį paskerdžia, tai darinėdavo jį, sūdydavo lovyje, kimšdavo dešras, rūkindavo pradžioj vis stuboj (po balkiu), ir tik paskiau sukeldavo į aukštą ir pakabindavo po kardieliais arba po pantomis. Tai katinams būdavo nesmagumų. Jie tupėdavo ant aukšto ir, ilgėdamiesi karančių lašinių, skilandžio, karkų, kumpių, dešrų, dažnai kniaukdavo. Dar vištos asloj vaikštinėdavo ir padidindavo stubos nešvarumą. Po pečka tupėdamos jos ten per žiemą pridėdavo gana daug mėšlo, kuris pavasarį būdavo vartojamas tręšti kopūstams, cibuliams ir kt. Aslą šluodavo sausai, beržine šluotą, ražais, tik truputį prieš šluosiant vandeniu pašlakstydavo, sąšlavas išpildavo tiesiog netoli priemenios durų lauke. Kai pavasarį atšildavo, tai tą sąšlavynę į daržą nugabendavo. Be balanų, dar vartodavo lajines žvakes, kurias pačios moterys gamindavo. Pasidarydavo iš verpalų knatų, kuriuos suverdavo po keletą ant vieno ilgoko šipulio. Šipuliai su kabančiais iš jų knatais abiem galais pasikardavo ant dviejų paralelių vytuškų arba grėbliakočių. Čia pat būdavo puodas su avių tarpintu lajum. Tai vis būdavo daroma žiemos metu šaltoj priemenioj. Knatus kartas nuo karto gaspadinė dažydavo į karštą lajų ir tuojau po to pakabindavo su šipuliu tarp vytuškų. Nuo šalto oro lajus sustingdavo, kelis kartus taip padarius, knatas apsiveldavo lajum. Kai knatai pasidarydavo piršto storio, tai žvakės skaitėsi gatavos, galus joms iki apatinio knato galo nupjaudavo ir žvakes sukraudavo į uždaromą skrynutę, žvakinyčią, kad pelės neprieitų. Tokios žvakės žibėdavo ne puikiai, spragėdavo, knatas reikėdavo kartas nuo karto nukirpti arba paseilintais pirštais greitai nužnybti. Žvakėms būdavo vienas liktorius, o kai prireikdavo daugiau, tai pasidarydavo liktorių iš kručkų, burokų, dynų. Taip būdavo per balius, per šermenis, per krikštynas, per veselias. Jau man paūgėjus atsirado „kalimoriai" su smirdalu,t. y. su žibalu. Juos pasidarydavo patys žmonės. Sugaubdavo blekutę į vamzdelį, pasidarydavo iš blekės brylelį, knatą pasigamindavo iš marškonio audinio ir lemputė gatava. Jau man gimnazijoj turbūt bebūnant, taip apie 1880 metus, atsirado Grinių namuose pirktinė lempą su stiklu, pradžioj pakabinama po lubomis ties stalu, o paskiau ir stovinti ant stalo su koja. Atskiros išvietės mano mama niekados neleisdavo statyt, nes už tokius „zbitkus", girdi, Dievas galįs nubausti. Tik apie 1898 metus meisteriui, broliui Jonui pavyko mamą prigaut ir pastatyt prie kiaulių tvarto atskirą išvietę. Mat, sakėsi, ten būsiąs mažas kiaulėms tvartukas. Kai buvo tasai tvartukas pastatytas, tai mama toliau nesipriešino, bet ta įstaiga turbūt tik broliai ir naudojosi. Abrūsas (rankšluostis) paprastai aptarnaudavo visą šeimyną. Kad nesurūktų, būdavo padedamas abrūsinyčioje: tokioj spintelėj; dažnai dailiai rėžiniais padailintoje. Paprastai abrūsas tarnaudavo nemainomas visą savaitę. Subatoj kai kada, ypač prieš „atpuskus" (atlaidus), šeimyna trinkdavosi galvas, nusiplaudavo iki juostai šiltu vandeniu su muilu. Kai kas ir kojas iki kelių pasiprausdavo, bet kūno dalies tarp juostos ir kelių beveik niekados nesiprausdavo. Statinėse tik niežų gavę ir visokiomis biaurybėmis išsitepę išsimaudydavo. Na, vaikus geldose dažnai išmaudydavo. Iš ryto visa šeimyna prausdavosi, daugiausia iš burnos - įsigerdavo iš kružiko vandens ir prunkšdavo jį ant rankų, kuriom apsitrindavo veidą, kaklą, sprandą. Muilo mažai vartodavo. Ubagai apsilankydavo beveik kasdien, papoteriaudavo, gavę „almužną" eidavo sau toliau. Kai kada koksai ubagas apsinakvodavo. Kiti ubagai būdavo laukiami svečiai. Jie papasakodavo naujienų, apie vainas, apie lenkmetį, kaip kitąsyk maskoliai gaudydavo vyrus į vaiską, apie Krakosmetį (1831), būdavo ir| tokių, ką Napoleoną atsimindavo; kiti savo jaunystos dienų atsitikimus prisimindavo, medžiokles, vagystes kai kurie mokėdavo pasakų, o vienas Paškevičius nuo Skriaudžių mokėdavo daug dainų dainuot. Na, būdavo ir labai dievobaimingų ubagų, kurie mokėdami paskaitydavo iš Bromo atverto in Viečnastį visokių baisenybių apie pragarą, apie velnius, kaip sprandą kam tai už bliuznijimą nusukę, kaip kokį tai poną prie visų akių pasigriebę ir išsivežę. Žydeliai važinėdavo ir vaikščiodavo po kaimus su silkėmis, su peiliais, šukomis, su muilu, su guzikais, špilkomis, perkeliu, skepetaitėmis. Kiti vėl supirkinėdavo pakulas, pakojas, skudurus, kaulus, javus, veršius, avis, kailius. Treti atveždavo nuo Pilviškių puodų, bliūdų, ąsočių, kružikų, pienpuodžių, uzbonų. Gaspadinės ilgai, ilgai rinkdavosi, beskambindamos atvejų atvejais tuos indus. Stebėtis tik reikia puodžių žydelių kantrybe. Derybos būdavo irgi labai ilgos. Dar kiti važiodavo smalą (nuo Prienų). Būdavo ir tokių, kur gydydavo žmones, duodavo vaistų. Kriaučių lietuvių man beaugant mažai dar tebūdavo, ir po kaimus dažnai, vaikštinėjo kriaučiai — žydeliai. Aplinkinėj per tris mylias buvo pagirtas Puskelnių Skrinska - kriaučius, o kitas Rutkus skaitėsi darkytojum. Lietuviai kriaučiai tuomet būdavo labai mandri, gaspadinės ir gaspadinaitės jų bijodavo, stengdavosi jiems ir valgiu ir apsiėjimu įtikti. Mat, nelengva būdavo jie prie darbo prisiprašyt, taip pat turėdami miklų išlotą liežuvį, galėjo besibastydami po svietą moterims garbę pagadinti. Šiaučių lietuvių kiek daugiau būta, bet irgi reikėdavo keliomis savaitėmis iš anksto juos užsikviesti, nes nespėdavo apsidirbti. Kriaučius Rutkus, pamenu, užkrėtė mūsų namus niežais. Labai sunku buvo paskui išsigydyt. Mama labai privargo, mus vaikus įvairiais tepalais betepdama ir į karštą pečių bekišdama. Kai kurias merginas kriaučiai iš kelio išvesdavo, pramergindavo. Tai būdavo pusėtinai padykęs ir pasileidęs gaivalas. Mano tėvas buvo amžinas kriaučių priešininkas ir mums - vaikams juos statydavo pavyzdžiu, kad nebūtume į juos panašūs. Dar atsilankydavo abrozininkai su abrozais, daugiausia jie lenkiškai kalbėdavo. Jų pardavimais, daugiausiai aiškiomis.

Dar atsilankydavo abrozininkai su abrozais, daugiausia jie lenkiškai kalbėdavo. Jų pardavimais, daugiausiai aiškiomis spalvomis nudarytais, pasigrožindavo seklyčias. Pavasariais atsirasdavo melsvais rūbais apsitaisiusių juodomis skrybėlėmis užsidėjusių vengrų, kurie romydavo drigantus, bulius, kuilius, kiaules, bet jiems: jau tada darydavę konkurenciją ir vietos lietuviai romytojai. Kailius dirbdavo maskoliai — kailiai. Atėję rudenį iš Maskolijos nusisamdydavo jie kokią „pirtį" (linaminę) ir tenai visos apylinkės kailius per žiemą išdirbdavo. Kad pažint savo kailius, jie duodavo karklo pagaluką su įkirpimais, pusę jj. sau prie kailių pundo pasilikdavo, o kitą atskėlę, atiduodavo kailių savininkui. Dar ateidavo alieknikų, turbūt Austrijos slovakų, kurie turėdavo vaistų ir gydydavo žmones ir gyvulius. Jie irgi mėlynais rūbais nešiodavo. Nelaimė būdavo, jei užplūsdavo čigonų abazas, nes prigužėdavo jų pilna stuba, ir čigankos paprastai poterius bekalbėdamos pasivogdavo kokią vištą, pančekas nudžiaudavo, pasisavindavo vandeniui gerti kružiką. Jei dar būdavo vyrų namie, tai pusė bėdos, čigonai kiek valdydavosi, bet jei jie rasdavo tik moteris ir vaikus, tai po akių vogdavo ir nė gero neduodavo. Kartais visas čigonų taboras prašydavosi nakvynėn žiemą, bet mano tėvas niekados jų neįsileisdavo. Kartas nuo karto užeidavo strielčiai, girių sargai arba, kaip dabar juos vadina, eiguliai. Na, jie reikėdavo pavaišinti, duot sviesto,. sūrio, degtinės, nes kitaip negalėtum iš girios nei malkų, nei karties. kokios pasiimti. Girią tuomet vogdavo visi. Kiti gaspadoriai daugiau iš girios, negu iš ūkio turėdavo. Man kokius 5 metus turint, atsimenu, apsigyveno pas mus girių stražnikas Meškute pravardžiuojamas - Sakalauskas jo buvo pavardė.Jisai gan ilgai pas mus seklyčioj gyveno, turbūt, girias kapčiavo. Buvo lenkelis, lietuviškai iš poniško; kalbėdavo. Atjodavo dar raiti kazokai, kurie buvo pakviesti giriai saugoti, matyt, vienų strielčių permaža pasirodė. Jie buvo neilgai. Dar valkiodavosi po gaspadorius „žemskiai" (policininkai); grūmodavo jie tėvui protokolą sustatysią, kam šunes nepririšti, kam kopėčių ant stogo nėra, bet paprastai degtine pavaišinti atsileisdavo ir išeidavo iš namų visai draugingai nusistatę. Kunigai retai į Grinius užvažiuodavo. Maino tėvas stengdavosi be jų apsieiti, sakydavo, kad iš bičiuliavimo su kunigais gaspadorysta netarpsta. Tėvo tėviškėj, Valčiuvos kaime, 6 verstuose nuo Marijampolės, kunigams prie tėvo tėvų būdavo priprasta vieta. Bet mano tėvas nenorėjo su jais artimai gyventi. Atkeliaudavo Plutiškių prabaščius Akelaitis, paeinantis iš Šunskų parapijos, kaip ir mano mama, Marijampolės Marijonas Miliauskas, irgi nuo Šunskų paeinantis, Marijonas Kazimieras Pėstininkas, tolimas tėvo giminaitis. Na, kalėdojant kasmet žiemą atvažiuodavo iš Pilviškių kun. Daunora, prabaščius Motiejus Oleka, bet tai jau buvo pareigų atlikėjai, ne svečiai. Iš giminių mes vaikai labiausiai laukdavome tėtukus — tėvo tėvą ir motinos tėvą. Močiutės mažiau mums patikdavo. Tėtukai atveždavo obuolių, riešutų, papasakodavo, kai bevažiuodami atėmę iš zuikio pyragą, iš lapės bandutes; priręsdavo pasakų. Aš ypač mėgdavau kartu būti su Tursučių tėtuku arba Šleinių tėtuku. Būdavo ir tokių giminių, kurie mus, vaikus, neapkęsdavo. Taip vienas, Užbaliu vadinamas, iš paniūrų žiūrėdamas ir neaiškiai pro nosį kniauzodamas, sakydavo — ko žiopsot čia, tuoj diržą jums nusijuosiu, o jūs ėdikai, dykaduoniai?! Kriaučiai, šiaučiai irgi mums nepatikdavo, nes į vaikus žiūrėdavo iš aukšto, pasijuokdavo iš jų, duodavo navatnų paklausimų. Ilgais rudens ir: žiemos vakarais anksti eidavome gulti, tėvai nueidavo į seklyčią, o mes vaikai su: šeimyna likdavomės vieni. Na, ir prasidėdavo tada pasakų rentimas, mįslių minimas ir kitokios balabaikos. Kartais mums įsivakaravus ateidavo tėvas arba motina ir liepdavo miegot. Čionai būdavo visa mokykla. Kaip mes norėdavome baisių pasakų klausyt — apie raganas — žmogėdas, apie Alenutę ir Jonuką, apie devingalvį, apie vilkalokius arba vilktrisas, apie Kalnavertį, Aržuolių, apie stiklinį kalną. Šventomis dienomis, pusryčių beverdant, turėdavome keltis ir ražančių giedot, vyrai prie stalo, o moterys prie pečiaus. Po ražančiaus pusryčiai, po to priguldavom dar ir prašvitus, kas tik galėjo, važiuodavo, arba eidavo į Sasnavą, į bažnyčią. Vaikai ir kas nors iš didesniųjų likdavo namie. Pavakare prieš vakarienę dar dažnai giedodavo Saldžiausio Vardo Jėzaus ražančių, o kartais vakarienę ant kudmento beverdant, kropui ant vaškaros bekabant, dažnai Marijos Panos karunką giedodavome. (Kas nor Panai Marijai slūžyti, o Jos asablyvu milasniku būt...). Gavėnioj — gavėnios giesmės, graudūs verksmai, Kalėdoms — Kalėdų, Velykoms — Velykų giesmės, — sulig sezono. Rytą, vakarą turėdavome poterius kalbėti; juos mama išmo-kydavo mus kokius 4 - 5 metus turint. Vasarą nuveždavo mus kai kada į Sasnavą ant mišparų, į „spaviedį" (išpažintį). Iš artimų kaimynų atsimenu Kulboką, gyvenusį gretą su Griniais. Žmogus buvo juokdarys, komikas, bet mėgdavo išsigert ir galų gale namus prarado. Tai buvo paliegėlių šeimyna, nežinau, ar tuberkuliozo ar sifilio apimta. Rodos, beveik visi išsibaigė, išmirė. Bartuška Antanas, Pukštu vadinamas, dažnai vogtas girioj malkas važiodavo Marijampolėn pardavinėt, užsigerdavo. Buvo vieną sūnų pamokinęs, išėjo turbūt į Punską gminos kanceliarijos raštininku, kitą sūnų buvo įstatęs kleriku į Seinų seminariją, pasi-mirė džiova, trečiasis išėjo į Angliją, mergina ištekėjo—visi džiova pabaigė savo dienas. Sakydavo, kad tai Kasakaičių šeimynos tokią dalia, jog daugelis jų džiovą pasimiršta. Bartuškienė iš tos šeimynos buvo. Anskaitis Matijošius, kiek vyresnis už mane; tėvas jo irgi pasi-miręs džiova, toliau ir sūnus, ir dvi mergaitės gavo džiovos. Šlekys, buvęs pačtorius, gerai mokėdavo pasakot visokius atsitikimus, kai važiojo Aleksandrą II, kaip bevežant ratas suteškėjo ir jisai nesustodamas ašia davežė ciesorų iki stoties; kaip viršininkas norėjo už tai jį nuplakti, bet ciesorius nedavęs, nes, girdi, jis gerai važiavo ir savo laiku pribuvo stotin. Anskaitis Vincas, jo brolis, baigė Marijampolės gimnaziją, ėjo Maskvos mokslus, ir dabar nekunigauja, be gydytojauja. Kaimuose tuomet daug žydų buvo. Vieškeliu einant per kokius du verstu buvo karčiama, kurią laikė žydas. Skučuos paplentėj buvo karčiama, Lukošiuos — kita, Pentupiuos — trečia, Vibaruos – ketvirta, Plutiškiuos-penkta.Taigi vieškeliu į Plutiškius, kokius 8 verstus pravažiavus, rasdavai 5 karčiamas. Jei važiuot būdavo iš Budkos įMarijampolę, iš viso 19 verstų, tai karčiamos buvo — Budkoje dvi, Skučuos -1, už giraitės Pridotkuos -1 Vincuos - 3, Kužiuos - 1, Bitikuos - 1, Tupikuos - 1, Dženčelaukoj -2, Puskelniuos - 1, Rakališkėj 1, Degučiuos - 1, t. y. 15 karčiamų -19 verstų. Nėr dyvų, jei mano tėvo kaimynai gėrė ir kai kurie prasigėrė. Buvo kur ir kas gert. Buvo propinacijos sistema, kiekvienas dvarininkas varė degtinę ir turėjo teisę atidarinėt karčiamas, savo rajone, kur tik nori. Degtinės varyklų tuomet buvo Mikolajevo dvare (5 verstai), Antanave (14 verstų), Elzbietišky (10 verstų). Vyskupo Valančiausko propaganda buvo tada beveik pranykusi, bent jos rezultatų buvo nematyt. Tiesa, skaitydavo Griniuos ir kitur Šiaulėniškį Senelį, kunigai pasakodavo pamokslus apie girtuoklybę, bet patys gerdavo, baliavodavo, medžiodavo. Žmonės irgi buvo girtuoklybėj praskendę. Mano tėvai mažai gerdavo, girti turbūt niekad nebuvo, tėvas tik retkarčiais pareidavo iš gminos skodos (iš Budkos) truputi užsitraukęs. Na, gyvenantis iš darbininko vietos, pas mus tėvo tikras brolis, dėdė Silvestras, kartais parkeliaudavo iš Sasnavos gerokai įkaušęs, kėsindavosi muštis, bet greit nurimdavo, nueidavo gult ir užmigdavo. Mes visi vaikai buvome išauklėti tikybinėj katalikų dvasioj, melsdavomės, paūgėję eidavom beveik kas mėnuo išpažinties, pasninkaudavome ištisą gavėnę be mėsos ir be pieno, taipogi atlaikydavome „čvertines" ir kitokias vigilijas, adventų pasninkus, nešiodavome škaplėrius, ignosėlius, klausydavome mišių šventų, žodžiu, laikydavomės griežtai visų tikybos reikalavimų. Kunigui nepabučiuoti rankos, nenusiimti kepurės prieš jį skaitoma būdavo nemaža nuodėmė. Ant kunigo nieko papeikiančio nevalia būdavo sakyti. Abejojimų apie tikybą nė užsimint nevalia būdavo. Motinos pusbrolis, Šleinių šiaučius Matjošius, kalėjime už caro portreto įžeidimą, bene 10 savaičių pasėdėjęs, pasidarė laisvamaniu — nustojo ėjęs į išpažintį, į bažnyčią, užsiželdino barzdą... Vaje, kaip moterys jį imdavo už tai! Kun. Pėstininkas buvo mergeles užsiuntęs, kad į barzdą smalos pripiltų. Bet šiaučius nepasidavė ir, rodos, iki galo gyvasties tokiu pasiliko. Pasimirė 1924 m.