Wołk - Romundus of Lithuania, Grand Prince of Lithuania, Samogitia and Ruthenia 1267 – 1270

Wołk (Wid, Воўк, Видъ, Від, Romantas, Roman, Роман, Раман, Рамунт) - Grand Duke of Lithuania, Samogitia, and Ruthenia, baptized as Roman circa 1270. Grand Duke of Lithuania, Samogitia, and Ruthenia, was a Lithuanian prince mentioned in Russian chronicles. Legendary Prince of Polotsk.

According to the Voskresensk chronicle, prince Vita Volk was Danil's son and grandson of Duke Rostislav of Lukomly. Vita Volk came from Constantinople and ruled with his father after Mindaugas' death. The son Traidenis ruled after him. According to legend, Vita Volk had five sons: Traidenis: Daumantas, Narimantas, Alšis, and Giedrius.

The Chronicle of the Voskresensk (Resurrection) informs that:

In the summer of 6637 (1129) Grand Duke Mstislav Volodimirovich took Monomash and Polotsk; when he came to the Polotsk princes sons of Rogvolod fled to Constantinople. Lithuania at that time paid tax to the Duke of Polotsk, and to his hetman Wlom, and the Lithuanian cities, which are now behind the king, were in the possession of the princes of Kyiv, partly Chernihiv, partly Smolensk, partly Polotsk, and tax from Vilnius went to the Great Ugorsk to arouse fear from the king of Ugorsk - Mścisław Wołodimirowicz. The inhabitants of Vilnius took the children of Prince David and his brother, Prince Mołkowcy, from Prince Rostyslaw Rogwolodowicz from Połock; and the first in Vilnius, Prince David, elder brother of Molkowtsev. And the children of Evo Vida, his people called Volkom; yes Erden Prince. And the son of Erdenev was baptized, there was Vladyka in Tver, who caused agitation against Peter the Wonderworker; his name was Andrzej; he wrote false words against the Wonderworker. And Prince Molkovts has a son, Mindovg. And Mindaugas Prince has children: Vyshleg, yes Domant.

Five Polotsk princes, including Father Eufrozyna from Połock, Sviatoslav Georgy, were captured by enemies and taken to Kiev. After the show trial, he and his wives and children were put on three large boats and sent to Byzantium. It was then that the Belarusian proverb was born: "Mstislav is not adnago stisnuh".

The Byzantine Caesar John, to whom the exiles came, was a close relative of the Rogvolodovichs, so the exile was honorable. The princes of Krivich did not sit in prisons, but dealt with ordinary affairs. Caesar gave them warriors and sent them against the Saracens (Arabs) in a war in which the Polotts distinguished themselves quickly and deserved honorable praise for their military skills.

Wit returned to Połock from Constantinople with his father and ruled as if after Mindaugas, and after him - his son Troyden. According to legend, in addition to Troyden, Vit had several more sons: Dovmont, Narimunt, Golsza and Gedrus. Modern historians, comparing the years of Rostislav's exile (1129) and the death of Mindovg (1264), consider Mindovg's version of Rostislav's origin chronologically unreliable. As noted by the Belarusian historian Valery Pozdniakow, it is possible that the image of prince Witen took over the features of the genuinely famous Lithuanian Grand Duke Witt, who incorporated Polish lands into Lithuania.

There is no reliable information about the later descendants of Vita Volk. But there are many noble families of the Wilki Trąbki coat of arms. These families, called in the Grand Duchy of Lithuania, Russia and others "gentlemen, glorious and brave Wolves", who had estates from Kaunas to Mogilev, derive their genealogy from Wit Wołk, the prince of Polotsk.

The Pomeranian voivode, Nikołaj Wołk with Lanewicz, became the progenitor of the Wołkow-Lanewski family, attributed to the coat of arms of Korczak, who at the end of the Teutonic war was the ambassador of the Prussian provinces to the Polish king Kazimierz IV, and according to the diploma of the Polish king Jan-Olbrecht, he was awarded the rank of Pomeranian voivode (1485). "The wolf, from his Lanevich's estate." The representatives of the family, who had hereditary and family estates, were transferred to the service of the Russian throne (1725).

From the nobleman Grigory Wołek, who at the beginning of the 16th century left to serve the father of Ivan the Terrible, Grand Duke of Moscow Vasily III, and his descendants were also numerous Russian nobles, Volkov and Volkov-Muromtsev.

For this departure, the relatives of Grigory Volk, who remained in the Grand Duchy of Lithuania, were subjected to "infamy", and only Grigorij Volek's great-grandson, boyar Levon Grigorievich Volk, received (1553) the right to an estate in the Rechitsa district of Bona Sforza, confirmed (1553) for his faithful service. 1562) by her husband, King Zygmunt August, by letter. The descendants of Leon Grigorievich began to be called Volki-Leonovichi and Volki-Karachevsky.

Source:

• Pazdnyako V. Vid // Free Princes of Lithuania. Entsyklapedyya in 3 volumes - Minsk: Belen, 2005. - Vol. 1: Abalenski - Kadenzya. - pp. 110--684 pp. - ISBN 985-11-0314-4.

  ---

There are three different versions of who Giedymin's - Gediminas' father, grandfather and great-grandfather are:

1. Polish-Lithuanian version: Pucuverus Rex Lethowie, Trojden and Wołk.
2. Samogitian version: Butvydas - Pucuwerus, Dausprungas - Dowsprunk and Ringaudas - Ryngold.
3. Russian version: Витень - Witeń, Пройденъ - Projden and Видъ - Wid.

And these three versions are contradictory and irreconcilable, and this controversy will continue forever.

There are three different versions of who are Giedymin's - Gediminas' father, grandfather and great-grandfather:

1. Polish-Lithuanian version: Pucuwerus Rex Lethowie, Trojden and Wołk.
2. Samogitian version: Butvydas - Pucuwerus, Dausprungas - Dowsprunk and Ringaudas - Ryngold.
3. Russian version: Витень - Witeń, Пройденъ - Projden and Видъ - Wid.

And these three versions are contradictory and irreconcilable, and this controversy will continue forever.

Wołk (Воўк, Roman, Роман, Раман, Рамунт, Від), grand duke of Lithuania, Samogitia and Ruthenia, baptized as Roman, fl 1270. Legendary prince of Polotsk.

Biography

The Chronicle of the Resurrection reports that:

In the summer of 6637 (1129), Grand Duke Mstislav Volodimirovich took Monomash and Poltesk, when he came to the Polotsk princes on Rogvolodovichi, and the Rogvolodovichi fled to Constantinople. Lithuania at that time paid homage to the prince of Polotsk, and his hetmans to Wlom, and the Lithuanian cities, which are now behind the King, were held by the princes of Kiev, part Chernigov, part Smolensk, part Polotsk, and from Vilnius, a tribute to the Great Ugorsk to inspire fear before the Ugorski king Mstislav Volodimirovich; Vilnius took the children of Prince David and his brother Prince Mołkowiec from Caragrad's Prince Rostislav Rogvolodovich of Polotsk; and the first in Vilnius, Prince Dawid, Mołkowcew's older brother. And Evo Vid's children, his people called the Volkom; yes Erden Prince. And the son of Erdenev was baptized, the former Vladyka in Tver, who caused agitation against Peter the Wonderworker; his name was Andrew; wrote false words against the Wonderworker. And Prince Molkovts has a son, Mindovg. And Mindaugas Prince has children: Vyshleg, yes Domant.

Five Polotsk princes, including Euphrosyne of Polotsk's father, Svyatoslav Georgy, were captured by enemies and taken to Kiev. After a show trial, they, along with their wives and children, were put on three large boats and sent to Byzantium. It was then, apparently, that the Belarusian proverb was born: "Mstislav is not adnago stisnuh."

Byzantine Caesar John, to whom the exiles came, was a close relative of the Rogvolodovichs, so the exile was honorable. The Krivich princes did not sit in prisons, but went about their usual business. Caesar gave them warriors and sent them against the Saracens (Arabs), in a war in which the Polotskians quickly distinguished themselves and deserved dignified praise for their military skills.

Wit returned to Polotsk from Constantinople with his father and ruled as if after Mindaugas, and after him - his son Troyden. According to legend, in addition to Troyden, Vit had several more sons: Dovmont, Narimunt, Golsha and Gedrus. Modern historians, comparing the years of Rostislav's exile (1129) and Mindovg's death (1264), consider the version of Mindovg's descent from Rostislav chronologically unreliable. As noted by the Belarusian historian Valery Pozdnyakov, it is possible that the image of Prince Wita took over the features of the truly famous Grand Duke of Lithuania Viten, who annexed Polish lands to Lithuania.

There is no reliable information about the later descendants of Vita Volk. But there are many noble families of the Wilki Trąbki coat of arms. These families, called in the Grand Duchy of Lithuania, Russia and others "gentlemen, glorious and brave Wolves", who had estates from Kaunas to Mogilev, derive their genealogy from the Polotsk prince Wit Volk.

The Pomeranian Voivode Nikołaj Wołk with the Lanewicz family became the progenitor of the Wołkow-Lanewski family, attributed to the Korczak coat of arms, which at the end of the Teutonic War was the ambassador of the Prussian provinces to the Polish king Casimir IV, and according to the diploma of the Polish king Jan-Olbrecht, he received the rank of Pomeranian voivode (1485). - Wolf, from the estate of his Lanevich. The representatives of the family, having hereditary and family estates, became the servants of the Russian throne (1725).

From the nobleman Grigory Volk, who at the beginning of the 16th century went to the service of the father of Ivan the Terrible, the Grand Duke of Moscow, Vasily III, and his descendants, came the equally numerous Russian noblemen Volkov and Volkov-Muromtsev.

For this departure, the relatives of Grigory Volk, who remained in the Grand Duchy of Lithuania, were subjected to "infamy", and only the great-grandson of Grigory Volk, the boyar Levon Grigorievich Volk, for faithful service received (1553) the right to an estate in the rechica district of Bona Sforza, confirmed ( 1562) by her husband, King Zygmunt August, in a letter. The descendants of Leon Grigorievich began to be called Volki-Leonovichi and Volki-Karachevsky.

Comments:

• Pazdnyako V. Vid // Free Princes of Lithuania. Entsyklapedyya in 3 volumes - Minsk: Belen, 2005. - Vol. 1: Abalenski - Kadenzya. - p. 110.-- 684 p. - ISBN 985-11-0314-4.

Wołk (Woŭk, Raman, Roman, Raman, Ramunt, Wid), wialiki kniaź litoŭski, žamojcki i ruski, achryščany jak Raman, et. 1270. Lliehiendarny polacki kniaź.

Bijahrafija

Uwaskrasienskaja chronika pawiedamliaje, što:

Lietam 6637 (1129 h.) wialiki kniaź Mścislaŭ Waladzimirawič uziaŭ Manamaša i Polciesk, kali pryjšoŭ da polackich kniazioŭ na Rahwalodawičy, a Rahwalodawičy ŭciakli ŭ Kanstancinopaĺ. Litwa ŭ toj čas placila daninu polackamu kniaziu i jaho hietmanam Wlomu, a litoŭskija harady, jakija ciapier za karaliom, znachodzilisia ŭ walodanni kijeŭskich kniazioŭ, častkowa Čarnihaŭskim, častkowa Smalienskim, častkowa Polackim i z. Wiĺnia, danina Wialikamu Uhorsku, kab wyklikać strach pierad karaliom Uhorskim Mscislawam Walamirawičam; Žychary Wiĺni zabrali dziaciej kniazia Dawyda i jaho brata, kniazia Malkoŭca, ad polackaha kniazia Rastyslawa Rahwalodawiča; i pieršy ŭ Wiĺni kniaź Dawyd, starejšy brat Malkaŭcawa. I dzieci Ewa Widy, jaho narod, jakoha nazywali Wolkam; tak, Erden Prync. A chrysciŭsia syn Erdzieniewa, byŭ u Cwiery Uladyka, jaki nawioŭ ahitacyju na Piatra Cudatworca; jaho zwali Andžej; jon napisaŭ faĺšywyja slowy suprać Cudatworca. A ŭ kniazia Molkaŭca josć syn Mindoŭh. A ŭ kniazia Mindoŭha dzieci: Wyšlieh, dy Domant.

Piać polackich kniazioŭ, u tym liku polacki ajciec Jeŭfrazina, Swiataslaŭ Hieorhij, byli schoplieny worahami i wywiezieny ŭ Kijeŭ. Paslia pakazaĺnaha suda jaho razam z žonkami i dziećmi pasadzili na try wialikija lodki i adprawili ŭ Wizantyju. Tady i naradzilasia bielaruskaja prymaŭka: «Mscislaŭ nie adnaho scisnuch».

Wizantyjski cezar Iaan, da jakoha pryjazdžali wyhnanniki, byŭ blizkim swajakom Rahwalodawičaŭ, tamu wyhnannie bylo pačesnym. Kniazi krywičoŭ nie siadzieli ŭ turmach, a zajmalisia zwyčajnymi sprawami. Cezar daŭ im woinaŭ i paslaŭ ich suprać saracynaŭ (arabaŭ) u wajnie, u jakoj palačanie chutka wyznačylisia i zaslužyli hanarowuju chwalu swaim wajennym majsterstwam.

Wit wiarnuŭsia ŭ Polack z Kanstancinopalia razam z baćkam i kniažyŭ niby ŭslied za Mindoŭham, a za im - jaho synam Trojdzieniem. Pawodlie padannia, akramia Trojdzienia, u Wita bylo jašče niekaĺki synoŭ: Doŭmont, Narymunt, Hoĺša i Hiedruś. Sučasnyja historyki, paraŭnoŭwajučy hady wyhnannia Rascislawa (1129) i smierć Mindoŭha (1264), ličać wiersiju Mindoŭha ab pachodžanni Rascislawa chranalahična nienadziejnaj. Jak adznačyŭ bielaruski historyk Walieryj Pazdniakoŭ, nie wykliučana, što wobraz kniazia Wicienia pieraniaŭ rysy sapraŭdy slawutaha litoŭskaha wialikaha kniazia Wita, jaki ŭkliučyŭ poĺskija ziemli ŭ sklad Litwy.

Pra pazniejšych naščadkaŭ Wity Woŭk dakladnych zwiestak niama. Alie josć šmat šliachieckich rodaŭ hierba Wiĺki Trambki. Hetyja rody, nazwanyja ŭ Wialikim Kniastwie Litoŭskim, Ruskim i inšych «panami, slaŭnymi i adwažnymi Waŭkami», jakija mieli majontki ad Koŭna da Mahiliowa, wiaduć swoj radawod ad kniazia polackaha Wita Wolka.

Pamorski wajawoda Mikalaj Woŭk z Laniewičami staŭ rodapačynaĺnikam rodu Woŭkaŭ-Lanieŭskich, prypisanych hierbu Korčak, jaki ŭ kancy Teŭtonskaj wajny byŭ paslom pruskich prawincyj da poĺskaha karalia Kazimira IW. i pawodlie hramaty poĺskaha karalia Jana-Oĺbrechta jamu pryswojeny čyn pamorskaha wajawody (1485). «Woŭk, z majontka swajho Laniewiča». Pradstaŭniki rodu, jakija mieli spadčynna-rodawyja majontki, byli pierawiedzieny na službu da rasijskaha prastola (1725 h.).

Ad šliachcica Ryhora Wolieka, jaki ŭ pačatku XWI stahoddzia adyšoŭ služyć baćku Iwana Hroznaha, wialikamu kniaziu maskoŭskamu Wasiliu III, i jaho naščadkam byli taksama šmatlikija ruskija dwaranie Wolkaŭ i Wolkaŭ-Muramcaŭ.

Za hety adjezd swajaki Ryhora Woŭka, jakija zastalisia ŭ WKL, byli padwierhnuty «paskudstwu», i toĺki praŭnuk Ryhora Wolieka, bajaryn Liawon Ryhorawič Wolk, atrymaŭ (1553) prawa na majontak u w. rečyckaha pawieta Bony Sforca, pacwierdžanaha (1553) za wiernuju službu. 1562) jaje mužam, karaliom Zyhmuntam Aŭhustam, listom. Naščadkaŭ Liawona Ryhorawiča stali nazywać Woŭkami-Lieanawičami i Woĺkami-Karačeŭskimi.

Zaŭwahi:

• Pazdniako W. Wid // Woĺnyja kniazi litoŭskija. Encyklapiedyja ŭ 3 t. – Minsk: Bielień, 2005. – T. 1: Abalienski – Kadenzia. - S. 110--684 S. - ISBN 985-11-0314-4.

  ---

Wołk (Woŭk, Raman, Roman, Raman, Ramunt, Wid), wialiki kniaź litoŭski, žamojcki i ruski, achryščany jak Raman, et. 1270. Lliehiendarny polacki kniaź.

Bijahrafija

Uwaskrasienskaja chronika pawiedamliaje, što:

Lietam 6637 (1129 h.) wialiki kniaź Mścislaŭ Waladzimirawič uziaŭ Manamaša i Polciesk, kali pryjšoŭ da polackich kniazioŭ na Rahwalodawičy, a Rahwalodawičy ŭciakli ŭ Kanstancinopaĺ. Litwa ŭ toj čas placila daninu polackamu kniaziu i jaho hietmanam Wlomu, a litoŭskija harady, jakija ciapier za karaliom, znachodzilisia ŭ walodanni kijeŭskich kniazioŭ, častkowa Čarnihaŭskim, častkowa Smalienskim, častkowa Polackim i z. Wiĺnia, danina Wialikamu Uhorsku, kab wyklikać strach pierad karaliom Uhorskim Mscislawam Walamirawičam; Žychary Wiĺni zabrali dziaciej kniazia Dawyda i jaho brata, kniazia Malkoŭca, ad polackaha kniazia Rastyslawa Rahwalodawiča; i pieršy ŭ Wiĺni kniaź Dawyd, starejšy brat Malkaŭcawa. I dzieci Ewa Widy, jaho narod, jakoha nazywali Wolkam; tak, Erden Prync. A chrysciŭsia syn Erdzieniewa, byŭ u Cwiery Uladyka, jaki nawioŭ ahitacyju na Piatra Cudatworca; jaho zwali Andžej; jon napisaŭ faĺšywyja slowy suprać Cudatworca. A ŭ kniazia Molkaŭca josć syn Mindoŭh. A ŭ kniazia Mindoŭha dzieci: Wyšlieh, dy Domant.

Piać polackich kniazioŭ, u tym liku polacki ajciec Jeŭfrazina, Swiataslaŭ Hieorhij, byli schoplieny worahami i wywiezieny ŭ Kijeŭ. Paslia pakazaĺnaha suda jaho razam z žonkami i dziećmi pasadzili na try wialikija lodki i adprawili ŭ Wizantyju. Tady i naradzilasia bielaruskaja prymaŭka: «Mscislaŭ nie adnaho scisnuch».

Wizantyjski cezar Iaan, da jakoha pryjazdžali wyhnanniki, byŭ blizkim swajakom Rahwalodawičaŭ, tamu wyhnannie bylo pačesnym. Kniazi krywičoŭ nie siadzieli ŭ turmach, a zajmalisia zwyčajnymi sprawami. Cezar daŭ im woinaŭ i paslaŭ ich suprać saracynaŭ (arabaŭ) u wajnie, u jakoj palačanie chutka wyznačylisia i zaslužyli hanarowuju chwalu swaim wajennym majsterstwam.

Wit wiarnuŭsia ŭ Polack z Kanstancinopalia razam z baćkam i kniažyŭ niby ŭslied za Mindoŭham, a za im - jaho synam Trojdzieniem. Pawodlie padannia, akramia Trojdzienia, u Wita bylo jašče niekaĺki synoŭ: Doŭmont, Narymunt, Hoĺša i Hiedruś. Sučasnyja historyki, paraŭnoŭwajučy hady wyhnannia Rascislawa (1129) i smierć Mindoŭha (1264), ličać wiersiju Mindoŭha ab pachodžanni Rascislawa chranalahična nienadziejnaj. Jak adznačyŭ bielaruski historyk Walieryj Pazdniakoŭ, nie wykliučana, što wobraz kniazia Wicienia pieraniaŭ rysy sapraŭdy slawutaha litoŭskaha wialikaha kniazia Wita, jaki ŭkliučyŭ poĺskija ziemli ŭ sklad Litwy.

Pra pazniejšych naščadkaŭ Wity Woŭk dakladnych zwiestak niama. Alie josć šmat šliachieckich rodaŭ hierba Wiĺki Trambki. Hetyja rody, nazwanyja ŭ Wialikim Kniastwie Litoŭskim, Ruskim i inšych «panami, slaŭnymi i adwažnymi Waŭkami», jakija mieli majontki ad Koŭna da Mahiliowa, wiaduć swoj radawod ad kniazia polackaha Wita Wolka.

Pamorski wajawoda Mikalaj Woŭk z Laniewičami staŭ rodapačynaĺnikam rodu Woŭkaŭ-Lanieŭskich, prypisanych hierbu Korčak, jaki ŭ kancy Teŭtonskaj wajny byŭ paslom pruskich prawincyj da poĺskaha karalia Kazimira IW. i pawodlie hramaty poĺskaha karalia Jana-Oĺbrechta jamu pryswojeny čyn pamorskaha wajawody (1485). «Woŭk, z majontka swajho Laniewiča». Pradstaŭniki rodu, jakija mieli spadčynna-rodawyja majontki, byli pierawiedzieny na službu da rasijskaha prastola (1725 h.).

Ad šliachcica Ryhora Wolieka, jaki ŭ pačatku XWI stahoddzia adyšoŭ služyć baćku Iwana Hroznaha, wialikamu kniaziu maskoŭskamu Wasiliu III, i jaho naščadkam byli taksama šmatlikija ruskija dwaranie Wolkaŭ i Wolkaŭ-Muramcaŭ.

Za hety adjezd swajaki Ryhora Woŭka, jakija zastalisia ŭ WKL, byli padwierhnuty «paskudstwu», i toĺki praŭnuk Ryhora Wolieka, bajaryn Liawon Ryhorawič Wolk, atrymaŭ (1553) prawa na majontak u w. rečyckaha pawieta Bony Sforca, pacwierdžanaha (1553) za wiernuju službu. 1562) jaje mužam, karaliom Zyhmuntam Aŭhustam, listom. Naščadkaŭ Liawona Ryhorawiča stali nazywać Woŭkami-Lieanawičami i Woĺkami-Karačeŭskimi.

Zaŭwahi:

• Pazdniako W. Wid // Woĺnyja kniazi litoŭskija. Encyklapiedyja ŭ 3 t. – Minsk: Bielień, 2005. – T. 1: Abalienski – Kadenzia. - S. 110--684 S. - ISBN 985-11-0314-4.

Wołk (Воўк, Roman, Роман, Раман, Рамунт, Від), Leedu, Žemaitija ja Ruteenia suurvürst, ristitud kui Roman, fl 1270. Legendaarne Połacki prints.

Elulugu

Ülestõusmise kroonika teatab, et:

Suvel 6637 (1129) vallutas suurvürst Mstislav Volodimirovitš Monomashi ja Polteski, kui ta jõudis Rogvolodovitšile Polotski vürstide juurde, ning Rogvolodovitš põgenes Konstantinoopoli. Leedu maksis tol ajal austust Połacki hertsogile ja tema hetmanidele Wlomile ning Leedu linnad, mis nüüdseks on kuninga selja taga, olid Kiievi, osaliselt Tšernigovi, osaliselt Smolenski, osaliselt Połocki vürstide valduses ja alates aastast Vilnius, austusavaldus Suurele Ugorskile, et äratada hirmu Ugorski kuninga Mścisław Wołodimirowiczi ees; Vilniuse elanikud võtsid prints Davidi ja tema venna prints Mołkowcy lapsed Połocki prints Rostyslaw Rogwolodowiczilt; ja esimene Vilniuses, prints David, Molkowtsevi vanem vend. Ja Evo Vida lapsed, tema rahvas, keda kutsuti Volkomiks; jah, Erden Prince. Ja Erdenevi poeg ristiti, Tveris oli Vladyka, kes tekitas agitatsiooni Peeter Imetegija vastu; tema nimi oli Andrzej; ta kirjutas valesõnu Imetegija vastu. Ja prints Molkovtsil on poeg Mindovg. Ja Mindaugas Printsil on lapsed: Vyshleg, jah, Domant.

Viis Polotski vürsti, sealhulgas Połockist pärit isa Eufrozyna Svjatoslav Georgi, langesid vaenlaste kätte ja viidi Kiievisse. Pärast näidisprotsessi pandi ta koos naiste ja lastega kolmele suurele paati ja saadeti Bütsantsi. Siis sündis valgevene vanasõna: "Mstislav ei ole adnago stisnuh".

Bütsantsi keiser Johannes, kelle juurde pagulased tulid, oli Rogvolodovitšite lähedane sugulane, nii et pagulus oli auväärne. Krivitši vürstid ei istunud vanglates, vaid tegelesid tavaliste asjadega. Caesar andis neile sõdalased ja saatis nad saratseenide (araablaste) vastu sõjas, milles Polottid eristusid kiiresti ja väärisid auväärset kiitust oma sõjaliste oskuste eest.

Wit naasis koos isaga Konstantinoopolist Polotskisse ja valitses justkui Mindaugase ja tema järel oma poja Troydeni järel. Legendi järgi oli Vitil peale Troydeni veel mitu poega: Dovmont, Narimunt, Golsza ja Gedrus. Kaasaegsed ajaloolased, võrreldes Rostislavi pagulusaastaid (1129) ja Mindovgi surma (1264), peavad Mindovgi versiooni Rostislavi päritolust kronoloogiliselt ebausaldusväärseks. Nagu märkis Valgevene ajaloolane Valeri Pozdniakow, on võimalik, et prints Witeni kuvand võttis üle tõeliselt kuulsa Leedu suurvürsti Witti jooned, kes ühendas Poola maad Leeduga.

Vita Volki hilisemate järglaste kohta usaldusväärsed andmed puuduvad. Kuid Wilki Trąbki vapi aadlisuguvõsasid on palju. Need perekonnad, keda Leedu, Venemaa ja teistes suurvürstiriigis kutsuti "härrasteks, kuulsusrikasteks ja vaprateks huntideks", kellel oli valdused Kaunasest Mogilevini, pärinevad oma suguvõsa Połocki hertsog Wit Wołkilt.

Pommeri vojevood Nikołaj Wołk koos Lanewicziga sai Korczaki vapile omistatud Wołkow-Lanewskite suguvõsa esivanemaks, kes Saksa sõja lõpul oli Preisimaa provintside saadik Poola kuninga Kazimierz IV juures. ja Poola kuninga Jan-Olbrechti diplomi järgi omistati talle Pommeri vojevood (1485). "Hunt, tema Lanevitši valdusest." Pärand- ja perekonnavaraga suguvõsa esindajad viidi üle Venemaa trooniteenistusse (1725).

Alates 16. sajandi alguses lahkunud aadlik Grigori Wołekist, kes lahkus teenima Ivan Julma isa, Moskva suurvürst Vassili III ja tema järglased olid samuti arvukad Vene aadlikud Volkov ja Volkov-Muromtsev.

Selle lahkumise eest langesid Leedu suurvürstiriiki jäänud Grigori Volki sugulased "kurikuulsuse" alla ja ainult Grigorij Voleki lapselapselaps, bojaar Levon Grigorjevitš Volk sai (1553) õiguse mõisale. Bona Sforza rechica linnaosa, kinnitas (1553) ustava teenistuse eest. 1562) tema abikaasa kuningas Zygmunt August kirjaga. Leon Grigorjevitši järglasi hakati nimetama Volki-Leonovitšiks ja Volki-Karatševskiks.

Märkused:

• Pazdnyako V. Vid // Leedu vabad printsid. Entsyklapedyya 3 köites - Minsk: Belen, 2005. - Vol. 1: Abalenski - Kadenzya. - lk 110--684 lk - ISBN 985-11-0314-4.

  ---

Wołk (Воўк, Roman, Роман, Раман, Рамунт, Від), Leedu, Žemaitija ja Ruteenia suurvürst, ristitud kui Roman, fl 1270. Legendaarne Połacki prints.

Elulugu

Ülestõusmise kroonika teatab, et:

Suvel 6637 (1129) vallutas suurvürst Mstislav Volodimirovitš Monomashi ja Polteski, kui ta jõudis Rogvolodovitšile Polotski vürstide juurde, ning Rogvolodovitš põgenes Konstantinoopoli. Leedu maksis tol ajal austust Połacki hertsogile ja tema hetmanidele Wlomile ning Leedu linnad, mis nüüdseks on kuninga selja taga, olid Kiievi, osaliselt Tšernigovi, osaliselt Smolenski, osaliselt Połocki vürstide valduses ja alates aastast Vilnius, austusavaldus Suurele Ugorskile, et äratada hirmu Ugorski kuninga Mścisław Wołodimirowiczi ees; Vilniuse elanikud võtsid prints Davidi ja tema venna prints Mołkowcy lapsed Połocki prints Rostyslaw Rogwolodowiczilt; ja esimene Vilniuses, prints David, Molkowtsevi vanem vend. Ja Evo Vida lapsed, tema rahvas, keda kutsuti Volkomiks; jah, Erden Prince. Ja Erdenevi poeg ristiti, Tveris oli Vladyka, kes tekitas agitatsiooni Peeter Imetegija vastu; tema nimi oli Andrzej; ta kirjutas valesõnu Imetegija vastu. Ja prints Molkovtsil on poeg Mindovg. Ja Mindaugas Printsil on lapsed: Vyshleg, jah, Domant.

Viis Polotski vürsti, sealhulgas Połockist pärit isa Eufrozyna Svjatoslav Georgi, langesid vaenlaste kätte ja viidi Kiievisse. Pärast näidisprotsessi pandi ta koos naiste ja lastega kolmele suurele paati ja saadeti Bütsantsi. Siis sündis valgevene vanasõna: "Mstislav ei ole adnago stisnuh".

Bütsantsi keiser Johannes, kelle juurde pagulased tulid, oli Rogvolodovitšite lähedane sugulane, nii et pagulus oli auväärne. Krivitši vürstid ei istunud vanglates, vaid tegelesid tavaliste asjadega. Caesar andis neile sõdalased ja saatis nad saratseenide (araablaste) vastu sõjas, milles Polottid eristusid kiiresti ja väärisid auväärset kiitust oma sõjaliste oskuste eest.

Wit naasis koos isaga Konstantinoopolist Polotskisse ja valitses justkui Mindaugase ja tema järel oma poja Troydeni järel. Legendi järgi oli Vitil peale Troydeni veel mitu poega: Dovmont, Narimunt, Golsza ja Gedrus. Kaasaegsed ajaloolased, võrreldes Rostislavi pagulusaastaid (1129) ja Mindovgi surma (1264), peavad Mindovgi versiooni Rostislavi päritolust kronoloogiliselt ebausaldusväärseks. Nagu märkis Valgevene ajaloolane Valeri Pozdniakow, on võimalik, et prints Witeni kuvand võttis üle tõeliselt kuulsa Leedu suurvürsti Witti jooned, kes ühendas Poola maad Leeduga.

Vita Volki hilisemate järglaste kohta usaldusväärsed andmed puuduvad. Kuid Wilki Trąbki vapi aadlisuguvõsasid on palju. Need perekonnad, keda Leedu, Venemaa ja teistes suurvürstiriigis kutsuti "härrasteks, kuulsusrikasteks ja vaprateks huntideks", kellel oli valdused Kaunasest Mogilevini, pärinevad oma suguvõsa Połocki hertsog Wit Wołkilt.

Pommeri vojevood Nikołaj Wołk koos Lanewicziga sai Korczaki vapile omistatud Wołkow-Lanewskite suguvõsa esivanemaks, kes Saksa sõja lõpul oli Preisimaa provintside saadik Poola kuninga Kazimierz IV juures. ja Poola kuninga Jan-Olbrechti diplomi järgi omistati talle Pommeri vojevood (1485). "Hunt, tema Lanevitši valdusest." Pärand- ja perekonnavaraga suguvõsa esindajad viidi üle Venemaa trooniteenistusse (1725).

Alates 16. sajandi alguses lahkunud aadlik Grigori Wołekist, kes lahkus teenima Ivan Julma isa, Moskva suurvürst Vassili III ja tema järglased olid samuti arvukad Vene aadlikud Volkov ja Volkov-Muromtsev.

Selle lahkumise eest langesid Leedu suurvürstiriiki jäänud Grigori Volki sugulased "kurikuulsuse" alla ja ainult Grigorij Voleki lapselapselaps, bojaar Levon Grigorjevitš Volk sai (1553) õiguse mõisale. Bona Sforza rechica linnaosa, kinnitas (1553) ustava teenistuse eest. 1562) tema abikaasa kuningas Zygmunt August kirjaga. Leon Grigorjevitši järglasi hakati nimetama Volki-Leonovitšiks ja Volki-Karatševskiks.

Märkused:

• Pazdnyako V. Vid // Leedu vabad printsid. Entsyklapedyya 3 köites - Minsk: Belen, 2005. - Vol. 1: Abalenski - Kadenzya. - lk 110--684 lk - ISBN 985-11-0314-4.

Giligino sūnus Romuntas pravarde „Vilkas“ (dar Vitas ar Vidas, Wołk, Wid, Воўк, Видъ, Від, Romantas, Romanas, Roman, Роман, Раман, Рамунт) - lietuvių kunigaikštis, minimas rusų metraščiuose. Lietuvos, Žemaitijos ir Gudijos didysis kunigaikštis, pakrikštytas romėniškai, 1270 m. Legendinis Polocko kunigaikštis.

Pasak Voskresensko metraščio, jis buvęs Danilo sūnus, Lukomlio kunigaikščio Rostislavo anūkas. Vitas atvykęs iš Konstantinopolio ir su tėvu valdęs po Mindaugo mirties. Po jo valdęs sūnus Traidenis. Pasak legendos, Vitas be Traidenio dar turėjęs kelis sūnus: Daumantą, Narimantą, Alšį ir Giedrių.

Vito istoriškumas dažnai vertinamas skeptiškai.

Voskresensikio metraštis (Prisikėlimo kronika) praneša, kad:

' 6637 (1129 m.) vasarą didysis kunigaikštis Mstislavas Volodimirovičius paėmė Monašą ir Polteską, atvykęs pas Polocko kunigaikščius prie Rogvolodovičių, o Rogvolodovičius pabėgo į Konstantinopolį. Lietuva tuo metu atidavė duoklę Polacko kunigaikščiui ir jo etmonams Wlomui, o Lietuvos miestai, kurie dabar yra už karaliaus, priklausė Kijevo, iš dalies Černigovo, iš dalies Smolensko, iš dalies Polocko, kunigaikščiams, o nuo m. Vilnius, duoklė Didžiajam Ugorskui, kad sukeltų baimę prieš Ugorskio karalių Mścisławą Wołodimirowiczių; Kunigaikščio Dovydo ir jo brolio kunigaikščio Mołkowcy vaikus vilniečiai paėmė iš Polocko kunigaikščio Rostyslavo Rogwolodowicziaus; ir pirmasis Vilniuje – kunigaikštis Davidas, vyresnysis Molkowcevo brolis. Evo Vidos vaikai, jo žmonės, vadinami Volkom; taip, Erdenas princas. Ir Erdenevo sūnus buvo pakrikštytas, Tverėje buvo Vladyka, kuris sukėlė agitaciją prieš Petrą Stebuklų darbuotoją; jo vardas buvo Andžejus; jis parašė melagingus žodžius prieš Stebuklų darbuotoją. O princas Molkovtsas turi sūnų Mindovgą. O Mindaugas Princas turi vaikų: Vyšlegą, taip Domantą.

Penki Polocko kunigaikščiai, tarp jų tėvas Eufrozyna iš Polocko, Sviatoslavas Georgijus, buvo paimti į priešų nelaisvę ir išvežti į Kijevą. Po parodomojo teismo jis su žmonomis ir vaikais buvo pasodinti į tris dideles valtis ir išsiųsti į Bizantiją. Tada gimė baltarusių patarlė: „Mstislavas nėra adnago stisnuh“.

Bizantijos Cezaris Jonas, pas kurį atvykdavo tremtiniai, buvo artimas Rogvolodovičių giminaitis, todėl tremtis buvo garbinga. Krivičiaus kunigaikščiai nesėdėjo kalėjimuose, o tvarkė eilinius reikalus. Cezaris davė jiems karius ir pasiuntė juos prieš saracėnus (arabus) kare, kuriame polottai greitai pasižymėjo ir nusipelnė garbingo pagyrimo už savo karinius įgūdžius.

Witas grįžo į Polocką iš Konstantinopolio su tėvu ir valdė tarsi po Mindaugo, o po jo - sūnų Troydeną. Pasak legendos, be Troydeno, Vitas turėjo dar kelis sūnus: Dovmontą, Narimuntą, Golszą ir Gedrusą. Šiuolaikiniai istorikai, lygindami Rostislavo tremties (1129 m.) ir Mindovo mirties (1264 m.) metus, Mindovgo versiją apie Rostislavo kilmę laiko chronologiškai nepatikima. Kaip pažymėjo baltarusių istorikas Valerijus Pozdniakovas, gali būti, kad kunigaikščio Viteno įvaizdis perėmė tikrai garsaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vito, įjungusio lenkų žemes į Lietuvą, bruožus.

Apie vėlesnius Vitos Volk palikuonis patikimų žinių nėra. Tačiau yra daug Wilki Trąbki herbo kilmingų šeimų. Šios giminės, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kitose vadinamos „ponais, šlovingais ir narsiais vilkais“, turėjusios valdas nuo Kauno iki Mogiliovo, savo genealogiją kildina iš Poloko kunigaikščio Wit Wołko.

Pamario vaivada Nikołajus Wołk su Lanewicziumi tapo Volkovų-Lanevskių giminės, priskiriamos Korčako herbui, protėviu, kuris kryžiuočių karo pabaigoje buvo Prūsijos provincijų ambasadorius Lenkijos karaliui Kazimierui IV. ir pagal Lenkijos karaliaus Jano-Olbrechto diplomą jam suteiktas Pamario vaivados laipsnis (1485). — Vilkas, iš savo Lanevičiaus dvaro. Paveldimą ir šeimos turtą turėję giminės atstovai buvo perkelti į Rusijos sosto tarnybą (1725).

Iš bajoro Grigorijaus Voleko, kuris XVI amžiaus pradžioje išvyko tarnauti Ivano Rūsčiojo tėvui, Maskvos didžiajam kunigaikščiui Vasilijui III, o jo palikuonys taip pat buvo gausūs Rusijos didikai Volkovas ir Volkovas-Muromcevas.

Už šį išvykimą LDK likę Grigorijaus Volko giminaičiai patyrė „negarbę“, o tik Grigorijaus Voleko proanūkis bojaras Levonas Grigorjevičius Volkas gavo (1553 m.) teisę į dvarą. Rechica apygarda Bona Sforca, patvirtinta (1553) už ištikimą tarnystę. 1562) jos vyro karaliaus Zigmanto Augusto laišku. Leono Grigorjevičiaus palikuonys buvo pradėti vadinti Volki-Leonovichi ir Volki-Karachevsky.

Šaltiniai:

• Pazdnyako V. Vid // Laisvieji Lietuvos kunigaikščiai. Entsyklapedyya 3 tomais - Minskas: Belenas, 2005. - T. 1: Abalenski - Kadenzya. - p. 110--684 p. - ISBN 985-11-0314-4.

  ---

Wołk (Воўк, Roman, Роман, Раман, Рамунт, Від), Lietuvos, Žemaitijos ir Rutenijos didysis kunigaikštis, pakrikštytas Romos vardu, fl 1270. Legendinis Polocko kunigaikštis.

Biografija

Prisikėlimo kronika praneša, kad:

' 6637 (1129 m.) vasarą didysis kunigaikštis Mstislavas Volodimirovičius paėmė Monašą ir Polteską, atvykęs pas Polocko kunigaikščius prie Rogvolodovičių, o Rogvolodovičiai pabėgo į Konstantinopolį. Lietuva tuo metu pagerbė Polocko kunigaikštį, o jo etmonai Vlomą, o Lietuvos miestus, kurie dabar yra už karaliaus, valdė Kijevo, dalies Černigovo, dalies Smolensko, dalies Polocko ir Vilniaus kunigaikščiai. , duoklė Didžiajam Ugorskui, siekiant sukelti baimę prieš Ugorskų karalių Mstislavą Volodimirovičių; Vilnius iš Karagrado Polocko kunigaikščio Rostislavo Rogvolodovičiaus paėmė kunigaikščio Davido ir jo brolio kunigaikščio Molkovieco vaikus; ir pirmasis Vilniuje – kunigaikštis Dawidas, vyresnysis Molkowcew brolis. Ir Evo Vido vaikai, jo žmonės, vadinami Volkomu; taip, Erdenas princas. Ir buvo pakrikštytas Erdenevo sūnus, buvęs Vladyka Tverėje, kuris sukėlė agitaciją prieš Petrą Stebuklų darbuotoją; jo vardas buvo Andrius; parašė melagingus žodžius prieš Stebuklų darbuotoją. Ir princas Molkovtsas turi sūnų Mindovgą. O Mindaugas Princas turi vaikų: Vyšlegą, taip Domantą.

Penki Polocko kunigaikščiai, įskaitant Polocko tėvo Svjatoslavo Georgijaus Eufrosinę, buvo paimti į priešų nelaisvę ir išvežti į Kijevą. Po parodomojo teismo jie kartu su žmonomis ir vaikais buvo susodinti į tris dideles valtis ir išsiųsti į Bizantiją. Tada, matyt, gimė baltarusių patarlė: „Mstislavas nėra adnago stisnuh“.

Bizantijos Cezaris Jonas, pas kurį atvykdavo tremtiniai, buvo artimas Rogvolodovičių giminaitis, todėl tremtis buvo garbinga. Krivičių kunigaikščiai nesėdėjo kalėjimuose, o užsiėmė įprastu reikalu. Cezaris davė jiems karius ir pasiuntė prieš saracėnus (arabus), kare, kuriame polockai greitai pasižymėjo ir nusipelnė oraus pagyrimo už karinius įgūdžius.

Witas grįžo į Polocką iš Konstantinopolio su tėvu ir valdė tarsi po Mindaugo, o po jo - sūnų Troydeną. Pasak legendos, be Troydeno, Vitas turėjo dar kelis sūnus: Dovmontą, Narimuntą, Golšą ir Gedrusą. Šiuolaikiniai istorikai, lygindami Rostislavo tremties (1129 m.) ir Mindovgo mirties (1264 m.) metus, versiją apie Mindovgo kilmę iš Rostislavo laiko chronologiškai nepatikima. Kaip pažymėjo baltarusių istorikas Valerijus Pozdniakovas, gali būti, kad kunigaikščio Witos įvaizdis perėmė tikrai garsaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Viteno, prijungusio prie Lietuvos lenkų žemes, bruožus.

Apie vėlesnius Vitos Volk palikuonis patikimų žinių nėra. Tačiau yra daug Wilki Trąbki herbo kilmingų šeimų. Šios giminės, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kitose vadinamos „ponais, šlovingais ir narsiais vilkais“, turėjusios valdas nuo Kauno iki Mogiliovo, savo genealogiją kildina iš Polocko kunigaikščio Wito Volko.

Pamario vaivada Nikołajus Wołk su Lanewiczų šeima tapo Korčakų herbui priskiriamos Volkovų-Lanevskių giminės, kuri Kryžiuočių karo pabaigoje buvo Prūsijos provincijų ambasadorius Lenkijos karaliui Kazimierui IV, protėviu ir pagal lenkų karaliaus Jano-Olbrechto diplomą gavo Pamario vaivados laipsnį (1485). - Vilkas, iš savo Lanevičiaus dvaro. Giminės atstovai, turėdami paveldimą ir šeimos valdą, tapo Rusijos sosto tarnais (1725).

Iš bajoro Grigorijaus Volko, kuris XVI amžiaus pradžioje ėjo į Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano Rūsčiojo tėvo Vasilijaus III ir jo palikuonių tarnybą, kilo vienodai gausūs Rusijos didikai Volkovas ir Volkovas-Muromcevas. .

Už šį išvykimą LDK likę Grigorijaus Volko giminaičiai patyrė „negarbę“, o tik Grigorijaus Volko proanūkis bojaras Levonas Grigorjevičius Volkas už ištikimą tarnybą gavo (1553 m.) teisė į dvarą Bonos Sforcos rečikos rajone, patvirtinta (1562) jos vyro karaliaus Zigmanto Augusto laišku. Leono Grigorjevičiaus palikuonys buvo pradėti vadinti Volki-Leonovichi ir Volki-Karachevsky.

Komentarai:

• Pazdnyako V. Vid // Laisvieji Lietuvos kunigaikščiai. Entsyklapedyya 3 tomais - Minskas: Belenas, 2005. - T. 1: Abalenski - Kadenzya. - p. 110.-- 684 p. - ISBN 985-11-0314-4.

Wołk (Воўк, romiešu, Роман, Раман, Рамунт, Від), Lietuvas, Žemaitijas un Rutēnijas lielkņazs, kristīts kā romietis, fl 1270. Leģendārais Poļaka princis.

Biogrāfija

Augšāmcelšanās hronika informē, ka:

6637. gada vasarā (1129) lielkņazs Mstislavs Volodimirovičs ieņēma Monomašu un Poltesku, kad viņš ieradās pie Polockas kņaziem uz Rogvolodovičiem, un Rogvolodoviči aizbēga uz Konstantinopoli. Lietuva tolaik godināja Poļaka hercogu un viņa hetmaņus Vlomu, un Lietuvas pilsētas, kas tagad atrodas aiz karaļa, atradās Kijevas, daļēji Čerņigovas, daļēji Smoļenskas, daļēji Polokas kņazu valdījumā un no plkst. Viļņa, nodeva Lielajai Ugorskai, lai izraisītu bailes Ugorskas karaļa Mścisław Wołodimirowicz priekšā; Viļņas iedzīvotāji no Polokas prinča Rostislava Rogvolodoviča paņēma prinča Dāvida un viņa brāļa prinča Molkovija bērnus; un pirmais Viļņā, princis Deivids, Molkovceva vecākais brālis. Un Evo Vida bērni, viņa tauta, ko sauca par Volkomu; jā Erdens princis. Un Erdeņeva dēls tika kristīts, Tverā bija Vladika, kas izraisīja aģitāciju pret Pēteri Brīnumdarītāju; viņu sauca Andžejs; viņš rakstīja nepatiesus vārdus pret Brīnumdarītāju. Un princim Molkovtam ir dēls Mindovgs. Un Mindaugam Princim ir bērni: Višļegs, jā Domants.

Piecus Polockas prinčus, tostarp tēvu Eufrozinu no Polockas Svjatoslavu Georgiju, sagūstīja ienaidnieki un nogādāja Kijevā. Pēc paraugprāvas viņu kopā ar sievām un bērniem iesēdināja trīs lielās laivās un nosūtīja uz Bizantiju. Toreiz dzima baltkrievu sakāmvārds: "Mstislavs nav adnago stisnuh".

Bizantijas ķeizars Jānis, pie kura ieradās trimdinieki, bija tuvs Rogvolodoviču radinieks, tāpēc trimda bija godājama. Kriviča prinči nesēdēja cietumos, bet kārtoja parastās lietas. Cēzars deva viņiem karotājus un nosūtīja pret saracēniem (arābiem) karā, kurā polotti ātri izcēlās un bija pelnījuši godpilnu atzinību par savām militārajām prasmēm.

Asprāts atgriezās Polockā no Konstantinopoles kopā ar savu tēvu un valdīja kā pēc Mindauga, bet pēc viņa - viņa dēls Troyden. Saskaņā ar leģendu, Vitam bez Troidena bija vēl vairāki dēli: Dovmonts, Narimunts, Golša un Gedruss. Mūsdienu vēsturnieki, salīdzinot Rostislava trimdas (1129) un Mindovga nāves (1264) gadus, uzskata Mindovga versiju par Rostislava izcelsmi par hronoloģiski neuzticamu. Kā atzīmēja baltkrievu vēsturnieks Valērijs Pozdņakovs, iespējams, ka prinča Vitena tēls pārņēma patiesi slavenā Lietuvas lielkņaza Vita vaibstus, kas Lietuvai iekļāva poļu zemes.

Par Vitas Volkas vēlākajiem pēctečiem uzticamu ziņu nav. Taču Wilki Trąbki ģerbonim ir daudz dižciltīgo ģimeņu. Šīs dzimtas, kuras Lietuvas, Krievijas un citos lielhercogistē dēvēja par "kungiem, krāšņajiem un drosmīgajiem vilkiem", kurām bija īpašumi no Kauņas līdz Mogiļevai, savu ciltsrakstu cēluši no Polokas hercoga Vita Volka.

Pomožes vojevods Nikolajs Volks ar Laņeviču kļuva par Korčaka ģerbonim piedēvētās Volkovas-Laņesku dzimtas priekšteci, kurš Teitoņu kara beigās bija Prūsijas guberņu vēstnieks pie Polijas karaļa Kazimiera IV, un pēc Polijas karaļa Jana Olbrehta diploma viņam piešķirts Pomerānijas vojevoda rangs (1485). — Vilks no sava Laneviča īpašuma. Ģimenes pārstāvji, kuriem bija iedzimtība un ģimenes īpašumi, tika pārcelti uz Krievijas troņa dienestu (1725).

No muižnieka Grigorija Voleka, kurš 16. gadsimta sākumā aizbrauca kalpot Ivana Bargā tēvam, Maskavas lielkņazam Vasilijam III, un viņa pēcnācēji bija arī daudzi krievu muižnieki Volkovs un Volkovs-Muromcevs.

Par šo aizbraukšanu Lietuvas Lielhercogistē palikušie Grigorija Volka radinieki tika pakļauti "neslavai", un tikai Grigorija Voleka mazmazdēls bojārs Levons Grigorjevičs Volks saņēma (1553) tiesības uz īpašumu rečikas apgabals Bona Sforca, ko apstiprināja (1553) par uzticīgu kalpošanu. 1562) ar vēstuli apstiprināja viņas vīrs karalis Zigmunts Augusts. Leona Grigorjeviča pēcnācējus sāka saukt par Volki-Leonovičiem un Volki-Karačevski.

Piezīmes:

• Pazdņako V. Vids // Lietuvas brīvie prinči. Entsyklapedyya 3 sējumos - Minska: Belen, 2005. - 1. sēj.: Abalenski - Kadenzya. - 110. lpp.--684 lpp. - ISBN 985-11-0314-4.

  ---

Wołk (Воўк, romiešu, Роман, Раман, Рамунт, Від), Lietuvas, Žemaitijas un Rutēnijas lielkņazs, kristīts kā romietis, fl 1270. Leģendārais Poļaka princis.

Biogrāfija

Augšāmcelšanās hronika informē, ka:

6637. gada vasarā (1129) lielkņazs Mstislavs Volodimirovičs ieņēma Monomašu un Poltesku, kad viņš ieradās pie Polockas kņaziem uz Rogvolodovičiem, un Rogvolodoviči aizbēga uz Konstantinopoli. Lietuva tolaik godināja Poļaka hercogu un viņa hetmaņus Vlomu, un Lietuvas pilsētas, kas tagad atrodas aiz karaļa, atradās Kijevas, daļēji Čerņigovas, daļēji Smoļenskas, daļēji Polokas kņazu valdījumā un no plkst. Viļņa, nodeva Lielajai Ugorskai, lai izraisītu bailes Ugorskas karaļa Mścisław Wołodimirowicz priekšā; Viļņas iedzīvotāji no Polokas prinča Rostislava Rogvolodoviča paņēma prinča Dāvida un viņa brāļa prinča Molkovija bērnus; un pirmais Viļņā, princis Deivids, Molkovceva vecākais brālis. Un Evo Vida bērni, viņa tauta, ko sauca par Volkomu; jā Erdens princis. Un Erdeņeva dēls tika kristīts, Tverā bija Vladika, kas izraisīja aģitāciju pret Pēteri Brīnumdarītāju; viņu sauca Andžejs; viņš rakstīja nepatiesus vārdus pret Brīnumdarītāju. Un princim Molkovtam ir dēls Mindovgs. Un Mindaugam Princim ir bērni: Višļegs, jā Domants.

Piecus Polockas prinčus, tostarp tēvu Eufrozinu no Polockas Svjatoslavu Georgiju, sagūstīja ienaidnieki un nogādāja Kijevā. Pēc paraugprāvas viņu kopā ar sievām un bērniem iesēdināja trīs lielās laivās un nosūtīja uz Bizantiju. Toreiz dzima baltkrievu sakāmvārds: "Mstislavs nav adnago stisnuh".

Bizantijas ķeizars Jānis, pie kura ieradās trimdinieki, bija tuvs Rogvolodoviču radinieks, tāpēc trimda bija godājama. Kriviča prinči nesēdēja cietumos, bet kārtoja parastās lietas. Cēzars deva viņiem karotājus un nosūtīja pret saracēniem (arābiem) karā, kurā polotti ātri izcēlās un bija pelnījuši godpilnu atzinību par savām militārajām prasmēm.

Asprāts atgriezās Polockā no Konstantinopoles kopā ar savu tēvu un valdīja kā pēc Mindauga, bet pēc viņa - viņa dēls Troyden. Saskaņā ar leģendu, Vitam bez Troidena bija vēl vairāki dēli: Dovmonts, Narimunts, Golša un Gedruss. Mūsdienu vēsturnieki, salīdzinot Rostislava trimdas (1129) un Mindovga nāves (1264) gadus, uzskata Mindovga versiju par Rostislava izcelsmi par hronoloģiski neuzticamu. Kā atzīmēja baltkrievu vēsturnieks Valērijs Pozdņakovs, iespējams, ka prinča Vitena tēls pārņēma patiesi slavenā Lietuvas lielkņaza Vita vaibstus, kas Lietuvai iekļāva poļu zemes.

Par Vitas Volkas vēlākajiem pēctečiem uzticamu ziņu nav. Taču Wilki Trąbki ģerbonim ir daudz dižciltīgo ģimeņu. Šīs dzimtas, kuras Lietuvas, Krievijas un citos lielhercogistē dēvēja par "kungiem, krāšņajiem un drosmīgajiem vilkiem", kurām bija īpašumi no Kauņas līdz Mogiļevai, savu ciltsrakstu cēluši no Polokas hercoga Vita Volka.

Pomožes vojevods Nikolajs Volks ar Laņeviču kļuva par Korčaka ģerbonim piedēvētās Volkovas-Laņesku dzimtas priekšteci, kurš Teitoņu kara beigās bija Prūsijas guberņu vēstnieks pie Polijas karaļa Kazimiera IV, un pēc Polijas karaļa Jana Olbrehta diploma viņam piešķirts Pomerānijas vojevoda rangs (1485). — Vilks no sava Laneviča īpašuma. Ģimenes pārstāvji, kuriem bija iedzimtība un ģimenes īpašumi, tika pārcelti uz Krievijas troņa dienestu (1725).

No muižnieka Grigorija Voleka, kurš 16. gadsimta sākumā aizbrauca kalpot Ivana Bargā tēvam, Maskavas lielkņazam Vasilijam III, un viņa pēcnācēji bija arī daudzi krievu muižnieki Volkovs un Volkovs-Muromcevs.

Par šo aizbraukšanu Lietuvas Lielhercogistē palikušie Grigorija Volka radinieki tika pakļauti "neslavai", un tikai Grigorija Voleka mazmazdēls bojārs Levons Grigorjevičs Volks saņēma (1553) tiesības uz īpašumu rečikas apgabals Bona Sforca, ko apstiprināja (1553) par uzticīgu kalpošanu. 1562) ar vēstuli apstiprināja viņas vīrs karalis Zigmunts Augusts. Leona Grigorjeviča pēcnācējus sāka saukt par Volki-Leonovičiem un Volki-Karačevski.

Piezīmes:

• Pazdņako V. Vids // Lietuvas brīvie prinči. Entsyklapedyya 3 sējumos - Minska: Belen, 2005. - 1. sēj.: Abalenski - Kadenzya. - 110. lpp.--684 lpp. - ISBN 985-11-0314-4.

Wołk (Воўк, Roman, Роман, Раман, Рамунт, Від), wielki książę litewski, żmudzki i ruski, ochrzczony jako Roman, fl 1270. Legendarny książę połocki.

Biografia

Kronika Zmartwychwstania informuje, że:

Latem 6637 (1129) wielki książę Mścisław Wołodimirowicz zajął Monomasz i Poltesk, kiedy przybył do książąt połockich na Rogvolodovichi, a Rogvolodovichi uciekli do Konstantynopola. Litwa w tym czasie oddała hołd księciu połockiemu, a jego hetmanom Włomie, a miasta litewskie, które są teraz za Królemem, były w posiadaniu książąt kijowskich, częściowo czernigowskich, częściowo smoleńskich, częściowo połockich, i z Wilna, hołd dla Wielkiego Ugorska, aby wzbudzić strach przed królem Ugorskim Mścisławem Wołodimirowiczem; Wilnianie zabrali z caragradzkiego księcia Rostysława Rogwolodowicza z Połocka dzieci księcia Dawida i jego brata księcia Mołkowcy; i pierwszy w Wilnie, książę Dawid, starszy brat Mołkowcew. I dzieci Evo Vida, jego lud zwany Volkom; tak Erden Prince. A syn Erdeneva został ochrzczony, była Wladyka w Twerze, która wywołała agitację przeciwko Piotrowi Cudotwórcy; nazywał się Andrzej; napisał fałszywe słowa przeciwko Cudotwórcy. A książę Molkovts ma syna Mindovga. A Mindaugas Prince ma dzieci: Vyshleg, tak Domant.

Pięciu książąt połockich, w tym ojciec Eufrozyny z Połocka Światosław Georgy, zostało schwytanych przez wrogów i wywiezionych do Kijowa. Po pokazowym procesie wraz z żonami i dziećmi zostali wsadzeni na trzy duże łodzie i wysłani do Bizancjum. Wtedy najwyraźniej narodziło się białoruskie przysłowie: „Mścisław nie jest adnago stisnuh”.

Bizantyjski Cezar Jan, do którego przybyli wygnańcy, był bliskim krewnym Rogvolodowiczów, więc wygnanie było honorowe. Książęta Krivich nie siedzieli w więzieniach, ale zajmowali się zwykłymi sprawami. Cezar dał im wojowników i wysłał przeciwko Saracenom (Arabom), w wojnie, w której połoccy szybko się wyróżnili i zasłużyli na dostojne pochwały za swoje umiejętności militarne.

Wit wrócił do Połocka z Konstantynopola z ojcem i rządził, jakby po Mindaugasie, a po nim - jego synu Troyden. Według legendy, oprócz Troydena, Vit miał jeszcze kilku synów: Dovmonta, Narimunta, Golszę i Gedrusa. Współcześni historycy, porównując lata wygnania Rostislava (1129) i śmierć Mindovga (1264), uważają wersję pochodzenia Mindovga z Rostisława za chronologicznie niewiarygodną. Jak zauważył białoruski historyk Walery Pozdniakow, możliwe jest, że wizerunek księcia Wity przejął cechy autentycznie słynnego wielkiego księcia litewskiego Witena, który przyłączył ziemie polskie do Litwy.

Nie ma wiarygodnych informacji o późniejszych potomkach Vity Volk. Ale istnieje wiele rodzin szlacheckich herbu Wilki Trąbki. Rodziny te, zwane w Wielkim Księstwie Litewskim, Rosji i innych „dżentelmenami, chwalebnymi i dzielnymi Wilkami”, które miały majątki od Kowna do Mohylewa, wywodzą swoją genealogię od księcia połockiego Wit Wołk.

Wojewoda pomorski Nikołaj Wołk z Lanewiczami stał się protoplastą rodu Wołkow-Lanewskich, przypisywanego herbowi Korczak, który pod koniec wojny krzyżackiej był ambasadorem prowincji pruskich u króla polskiego Kazimierza IV, a według dyplomu polskiego króla Jana-Olbrechta otrzymał stopień wojewody pomorskiego (1485). - Wilk, z posiadłości jego Lanevicha. Przedstawiciele rodu, posiadający majątki dziedziczne i rodowe, przeszli na służbę tronu rosyjskiego (1725).

Od szlachcica Grigorija Wołka, który na początku XVI w. wyjechał na służbę ojcu Iwana Groźnego, wielkiego księcia moskiewskiego Wasilija III, i jego potomkom wyszli równie liczni rosyjscy szlachcice Wołkow i Wołkow-Muromcew.

Za ten wyjazd krewni Grigorija Volka, którzy pozostali w Wielkim Księstwie Litewskim, zostali poddani „infamii”, a tylko prawnuk Grigorija Volka, bojar Lewon Grigorievich Volk, za wierną służbę otrzymał (1553) prawo do posiadłości w powiecie rechica z Bony Sforzy, potwierdzonej (1562 r.) przez jej listownie męża, króla Zygmunta Augusta. Potomkowie Leona Grigorievicha zaczęli być nazywani Volki-Leonovichi i Volki-Karachevsky.

Uwagi:

• Pazdnyako V. Vid // Wolni Książęta Litwy. Entsyklapedyya w 3 tomach - Mińsk: Belen, 2005. - Vol. 1: Abalenski - Kadenzya. - s. 110 .-- 684 s. - ISBN 985-11-0314-4.

  ---

Wołk (Воўк, Roman, Роман, Раман, Рамунт, Від), wielki książę litewski, żmudzki i ruski, ochrzczony jako Roman, fl 1270. Legendarny książę połocki.

Biografia

Kronika Zmartwychwstania informuje, że:

Latem 6637 (1129) wielki książę Mścisław Wołodimirowicz zajął Monomasz i Poltesk, kiedy przybył do książąt połockich na Rogvolodovichi, a Rogvolodovichi uciekli do Konstantynopola. Litwa w tym czasie oddała hołd księciu połockiemu, a jego hetmanom Włomie, a miasta litewskie, które są teraz za Królemem, były w posiadaniu książąt kijowskich, częściowo czernigowskich, częściowo smoleńskich, częściowo połockich, i z Wilna, hołd dla Wielkiego Ugorska, aby wzbudzić strach przed królem Ugorskim Mścisławem Wołodimirowiczem; Wilnianie zabrali z caragradzkiego księcia Rostysława Rogwolodowicza z Połocka dzieci księcia Dawida i jego brata księcia Mołkowcy; i pierwszy w Wilnie, książę Dawid, starszy brat Mołkowcew. I dzieci Evo Vida, jego lud zwany Volkom; tak Erden Prince. A syn Erdeneva został ochrzczony, była Wladyka w Twerze, która wywołała agitację przeciwko Piotrowi Cudotwórcy; nazywał się Andrzej; napisał fałszywe słowa przeciwko Cudotwórcy. A książę Molkovts ma syna Mindovga. A Mindaugas Prince ma dzieci: Vyshleg, tak Domant.

Pięciu książąt połockich, w tym ojciec Eufrozyny z Połocka Światosław Georgy, zostało schwytanych przez wrogów i wywiezionych do Kijowa. Po pokazowym procesie wraz z żonami i dziećmi zostali wsadzeni na trzy duże łodzie i wysłani do Bizancjum. Wtedy najwyraźniej narodziło się białoruskie przysłowie: „Mścisław nie jest adnago stisnuh”.

Bizantyjski Cezar Jan, do którego przybyli wygnańcy, był bliskim krewnym Rogvolodowiczów, więc wygnanie było honorowe. Książęta Krivich nie siedzieli w więzieniach, ale zajmowali się zwykłymi sprawami. Cezar dał im wojowników i wysłał przeciwko Saracenom (Arabom), w wojnie, w której połoccy szybko się wyróżnili i zasłużyli na dostojne pochwały za swoje umiejętności militarne.

Wit wrócił do Połocka z Konstantynopola z ojcem i rządził, jakby po Mindaugasie, a po nim - jego synu Troyden. Według legendy, oprócz Troydena, Vit miał jeszcze kilku synów: Dovmonta, Narimunta, Golszę i Gedrusa. Współcześni historycy, porównując lata wygnania Rostislava (1129) i śmierć Mindovga (1264), uważają wersję pochodzenia Mindovga z Rostisława za chronologicznie niewiarygodną. Jak zauważył białoruski historyk Walery Pozdniakow, możliwe jest, że wizerunek księcia Wity przejął cechy autentycznie słynnego wielkiego księcia litewskiego Witena, który przyłączył ziemie polskie do Litwy.

Nie ma wiarygodnych informacji o późniejszych potomkach Vity Volk. Ale istnieje wiele rodzin szlacheckich herbu Wilki Trąbki. Rodziny te, zwane w Wielkim Księstwie Litewskim, Rosji i innych „dżentelmenami, chwalebnymi i dzielnymi Wilkami”, które miały majątki od Kowna do Mohylewa, wywodzą swoją genealogię od księcia połockiego Wit Wołk.

Wojewoda pomorski Nikołaj Wołk z Lanewiczami stał się protoplastą rodu Wołkow-Lanewskich, przypisywanego herbowi Korczak, który pod koniec wojny krzyżackiej był ambasadorem prowincji pruskich u króla polskiego Kazimierza IV, a według dyplomu polskiego króla Jana-Olbrechta otrzymał stopień wojewody pomorskiego (1485). - Wilk, z posiadłości jego Lanevicha. Przedstawiciele rodu, posiadający majątki dziedziczne i rodowe, przeszli na służbę tronu rosyjskiego (1725).

Od szlachcica Grigorija Wołka, który na początku XVI w. wyjechał na służbę ojcu Iwana Groźnego, wielkiego księcia moskiewskiego Wasilija III, i jego potomkom wyszli równie liczni rosyjscy szlachcice Wołkow i Wołkow-Muromcew.

Za ten wyjazd krewni Grigorija Volka, którzy pozostali w Wielkim Księstwie Litewskim, zostali poddani „infamii”, a tylko prawnuk Grigorija Volka, bojar Lewon Grigorievich Volk, za wierną służbę otrzymał (1553) prawo do posiadłości w powiecie rechica z Bony Sforzy, potwierdzonej (1562 r.) przez jej listownie męża, króla Zygmunta Augusta. Potomkowie Leona Grigorievicha zaczęli być nazywani Volki-Leonovichi i Volki-Karachevsky.

Uwagi:

• Pazdnyako V. Vid // Wolni Książęta Litwy. Entsyklapedyya w 3 tomach - Mińsk: Belen, 2005. - Vol. 1: Abalenski - Kadenzya. - s. 110 .-- 684 s. - ISBN 985-11-0314-4.

Ромунт (Рамунт, Роман) - легендарный великий князь литовский

Годы жизни: ? - 1279
Годы правления: 1278 - 1279
Отец: Гилигин
Сыновья: Наримунт, Довмонт, Гольша, Гедрус, Тройден

На момент смерти отца Ромунт был уже в летах, и имел пятерых взрослых сыновей. Ромунт умер, процарствовав едва ли год. Чтобы тщательнее выбрать князя из пяти сыновей Ромунта и избежать на это время безвластия, паны назначили регентом ("опекуном") княжества Трабуса, дядю Ромунта.

Вит (Вид) по прозвищу Волк — князь литовский, легендарный полоцкий князь (?).

Биография

Воскресенская летопись сообщает, что:

Въ лето 6637 (1129) прииде на Полоцкие Князи на Рогволодовичи Князь Великий Мстиславъ Володимировичь Мономашь и Полтескъ взялъ, а Рогволодовичи за бежали въ Царьградъ. Литва въ ту пору дань даяше Княземъ Полоцкимъ, а владома своими Гетманы, а городы Литовские тогда, иже суть ныне за Кролемъ, обладаны Князьями Киевскими, иные Черниговскими, иные Смоленскими, иные Полоцкими, и оттоле Вильня приложишася дань даяти Королю Угорскому за страхование Великаго Князя Мстислава Володимировича; и Вильняне взяша себе изъ Царяграда Князя Полоцку Ростислава Рогволодовича детей Давила Князя, да брата его Молковца Князя; и той на Вильне первой Князь Давилъ, братъ Молковцевъ большой. А дети ево Видъ, егожъ люди Волкомъ звали; да Ердень Князь. А Ерденевъ сынъ крестился, былъ Владыка во Твери, которой на Петра Чудотворца волнение учинилъ; звали его Андреемъ; писалъ на Чудотворца лживыя словеса. А у Молковца Князя сынъ Миндовгъ. А у Миндовга Князя дети: Вышлегъ, да Домантъ.

Пятерых полоцких князей, а в том числе и отца Евфросинии Полоцкой Святослава Георгия, врагам удалось захватить в плен и увезти в Киев. После показательного суда их вместе с женами и детьми посадили на три больших челна и отправили в Византию. Тогда, видимо, и родилась белорусская пословица: «Мсціслаў не аднаго сціснуў».

Византийский кесарь Иоанн, к которому прибыли изгнанники, приходился Рогволодовичам близким родственником, поэтому ссылка носила почетный характер. Кривичские князья не сидели в тюрьмах, а занимались привычным делом. Кесарь дал им воинов и послал против сарацинов (арабов), в войне с которыми полочане вскоре отличились и заслужили августейшую похвалу за воинское мастерство.

Вит вернулся в Полоцк из Царьграда вместе с отцом и княжил, будто бы, после Миндовга, а после него — сын его Тройден. По легенде, кроме Тройдена, Вит имел ещё несколько сыновей: Довмонта, Наримунта, Гольшу и Гедруса. Современные историки, сопоставив годы ссылки Ростислава (1129 год) и смерти Миндовга (1264 год), считают версию происхождения Миндовга от Ростислава хронологически недостоверной. Как отмечает белорусский историк Валерий Поздняков, возможно, образ князя Вита впитал в себя черты достоверно известного великого князя литовского Витеня, присоединившего к Литве полесские земли

Достоверных сведений о поздних потомках Вита Волка нет. Зато есть многочисленные шляхетские семейства Волки герба Трубы. Эти семейства, именуемые в Великом княжестве Литовском, Русском и иных, «господа славные и храбрые Волки», имевшие поместья от Ковно до Могилёва, возводят свою родословную к полоцкому княжичу Виту Волку.

Поморский воевода Николай Волк с Ланевичей стал прародителем рода Волков-Ланевских, приписанного гербу Корчак, который по окончании войны Кржижацкой, был послом от прусских провинций к королю польскому Казимиру IV, а по грамоте короля польского Яна-Ольбрехта пожалован в чин поморского воеводы (1485) Потомок его, Григорий Иванович Волк, хорунжий Троцкого воеводства стал первым, в официальных письмах, именоваться Ланевским-Волком, от вотчины своей Ланевичи. Представители рода, владея наследственными и предковскими имениями, перешли на службу Российскому престолу (1725).

От знатного шляхтича Григория Волка, в начале XVI века ушедшего служить отцу Ивана Грозного, великому князю московскому Василию III, и его потомков пошли столь же многочисленные русские дворяне Волковы и Волковы-Муромцевы.

За этот отъезд оставшиеся в ВКЛ родичи Григория Волка были подвергнуты «инфамии», и лишь правнук Григория Волка, боярин Левон Григорьевич Волк, за верную службу, получил (1553) право на вотчины в Речицком повете от Боны Сфорца, подтверждённое (1562) грамотой её мужа, короля Сигизмунда II Августа. Потомки Леона Григорьевича стали прозываться Волки-Леоновичи и Волки-Карачевские.

Примечания:

• Пазднякоў В. Від // Вялікае Княства Літоўскае. Энцыклапедыя у 3 т. — Мн.: БелЭн, 2005. — Т. 1: Абаленскі — Кадэнцыя. — С. 110. — 684 с. — ISBN 985-11-0314-4.

  ---

  
  

Есть​ три ​разныхъ версіи того, кто является отцомъ, дѣдомъ и прадѣдомъ ​Гедимина​:

1. ​Польско​-литовская версія: Pucuverus Rex Lethowie, Trojden и Wołk.
2. Жмойтская версія: Бутвидасъ - ​Пукуверъ​, Дауспрунгасъ - Довспрункъ и Рингаудасъ - Рингольдъ.
3. Русская версія: ​Витень​ - Witeń, Пройденъ - Projden и Видъ - Wid.

И ​эти​ три версіи противорѣчивы и непримиримы, и этотъ споръ будетъ продолжаться вѣчно.

Волкъ (Воўк, Романъ, Романъ, ​Раманъ​, ​Рамунтъ​, Видъ), великій князь литовскій, жемайтійскій и малороссійскій, крестился какъ Романъ, ​этъ​. 1270. Легендарный князь Полоцкій.

Біографія

Лѣтопись Воскресенія сообщаетъ, что:

​Летомъ​ 6637 (1129) великій князь Мстиславъ Володимировичъ взялъ ​Мономашь​ и ​Полтескъ​, когда онъ пришелъ къ полоцкимъ князьямъ на Рогволодовичей, и Рогволодовичи бѣжали въ Царьградъ. Литва въ то время воздавала дань князю полоцкому, а гетманы его ​Влому​, а ​литовскіе​ города, ​которые​ теперь за королемъ, держали князья ​кіевскіе​, частью ​чернигскіе​, частью ​смоленскіе​, частью ​полоцкіе​, а изъ ​виленскихъ​ , дань Великому Угорскому внушать страхъ передъ Угорскимъ царемъ Мстиславомъ Володимировичемъ; Вильнюсъ взялъ дѣтей князя Давида и его брата князя ​Молковца​ отъ караградского князя Ростислава Рогволодовича Полоцкаго; и первый въ Вильнюсѣ князь Давидъ, старшій братъ Молковцева. И дѣти ​Эво​ Вида, его люди называли Волкомъ; да ​Эрденъ​ Принцъ. И крестился сынъ ​Эрденевъ​, бывшій Владыка въ Твери, поднявшій агитацію противъ Петра Чудотворца; его звали ​Эндрю​; написалъ ​ложные​ слова на Чудотворца. А у князя ​Молковца​ ​есть​ сынъ ​Миндовгъ​. А у ​Миндовга​-князя ​есть​ дѣти: ​Вышлегъ​, да ​Домантъ​.

Пять полоцкихъ князей, въ томъ числѣ ​отецъ​ Евфросиніи Полоцкой, Святославъ Георгій, были схвачены врагами и уведены въ Кіевъ. Послѣ показательнаго суда ихъ вмѣстѣ съ женами и дѣтьми посадили на три ​большіе​ лодки и отправили въ Византію. Тогда-то, видимо, и родилась бѣлорусская пословица: «Мстиславъ не ​адного​ ​стиснухъ​».

Византійскій цезарь Іоаннъ, къ которому пришли изгнанники, былъ близкимъ родственникомъ Рогволодовичей, поэтому изгнаніе было почетнымъ. ​Кривичскіе​ князья не сидѣли въ тюрьмахъ, а занимались своими обычными дѣлами. Цезарь далъ имъ воиновъ и послалъ ихъ противъ сарацинъ (арабовъ), въ войнѣ, въ которой ​полоцки​ быстро отличились и заслужили достойную похвалу за свои ​военные​ навыки.

​Витъ​ вернулся въ Полоцкъ изъ Константинополя съ отцомъ и правилъ какъ бы послѣ ​Миндовга​, а послѣ него - его сына ​Тройдена​. По легендѣ, кромѣ ​Тройдена​, у ​Вита​ было еще нѣсколько сыновей: ​Довмонтъ​, ​Наримунтъ​, ​Гольша​ и ​Гедрусъ​. ​Современные​ историки, сравнивая годы ссылки Ростислава (1129 г.) и смерти ​Миндовга​ (1264 г.), считаютъ версію о происхожденіи ​Миндовга​ отъ Ростислава хронологически недостовѣрной. Какъ отмѣчаетъ бѣлорусскій историкъ Валерій ​Поздняковъ​, не исключено, что образъ князя ​Виты​ перенялъ черты дѣйствительно извѣстнаго великаго князя литовскаго ​Витня​, присоединившаго къ Литвѣ ​польскіе​ земли.

Достовѣрныхъ ​сведеній​ о болѣе позднихъ потомкахъ ​Виты​ Волкъ нѣтъ. Но ​есть​ много дворянскихъ семей герба Вилки ​Тромбки​. ​Эти​ роды, называвшіеся въ Великомъ княжествѣ Литовскомъ, Руси и др. «господами, славными и храбрыми Волками», ​имѣвшіе​ имѣнія отъ Каунаса до Могилева, ведутъ свою родословную отъ полоцкаго князя ​Вита​ Волка.

Поморскій воевода Николай Волкъ съ родомъ ​Ланевичей​ сталъ прародителемъ рода Волковъ-​Ланевскихъ​, приписываемыхъ къ гербу ​Корчаковъ​, который въ концѣ Тевтонской войны былъ посломъ прусскихъ провинцій къ польскому королю Казимиру IV, и по грамотѣ польскаго короля Яна-Ольбрехта получилъ чинъ поморскаго воеводы (1485). - Волкъ, изъ имѣнія своего ​Ланевича​. Представители рода, ​имѣвшіе​ ​наслѣдственные​ и ​родовые​ помѣстья, стали слугами россійскаго престола (1725 г.).

Отъ дворянина Григорія Волка, перешедшаго въ началѣ XVI ​века​ на службу къ отцу Ивана Грознаго, великому князю Московскому Василію III, и его потомкамъ произошли столь же ​многочисленные​ ​русскіе​ дворяне Волковъ и Волковъ-​Муромцевъ​ .

За этотъ отъѣздъ родственники Григорія Волка, оставшіеся въ Великомъ княжествѣ Литовскомъ, были подвергнуты «безчестію», и только правнукъ Григорія Волка, бояринъ Левонъ Григорьевичъ Волкъ, за вѣрную службу получилъ (1553 г.) право на ​помѣстье​ въ округѣ ​Речица​ Боны ​Сфорца​, подтвержденное (1562 г.) ​её​ мужемъ, королемъ ​Зигмунтомъ​ Августомъ, въ письмѣ. Потомковъ ​Леона​ Григорьевича стали называть ​Вольки​-​Леоновичи​ и ​Вольки​-​Карачевскіе​.

Комментаріи:

• ​Паздняко​ В. Видъ // ​Вольные​ князья ​литовскіе​. ​Энциклапедія​ въ 3-х томахъ - ​Мѣнскъ​: ​Белень​, 2005. - Т. 1: Абаленски - ​Кадензя​. - С. 110.-- 684 стр. - ISBN 985-11-0314-4.

  ---

  
  

Есть​ три ​разныхъ версіи того, кто является отцомъ, дѣдомъ и прадѣдомъ ​Гедимина​:

1. ​Польско​-литовская версія: Pucuverus Rex Lethowie, Trojden и Wołk.
2. Жмойтская версія: Бутвидасъ - ​Пукуверъ​, Дауспрунгасъ - Довспрункъ и Рингаудасъ - Рингольдъ.
3. Русская версія: ​Витень​ - Witeń, Пройденъ - Projden и Видъ - Wid.

И ​эти​ три версіи противорѣчивы и непримиримы, и этотъ споръ будетъ продолжаться вѣчно.