Timur, 1st Amir of the Timurid Empire

Timur among his other names, commonly known as Tamerlane in the West was a 14th century Turko-Mongol conqueror of much of western and Central Asia, and founder of the Timurid Empire and Timurid dynasty (1370–1405) in Central Asia, which survived until 1857 as the Mughal Empire of India.

Sultan of Turan

In his memoirs Timur gave the following information about his ancestry:

"My father told me that we were descendants from Abu-al-Atrak (father of the Turks) the son of Japhet. His fifth son, Aljeh Khan, had twin sons, Tatar and Mogul, who placed their feet on the paths of infidelity. Tumene Khan had a son Kabul, whose son, Munga Bahadur, was the father of Temugin, called Zengis Khan. Zengis Khan abandoned the duty of a conqueror by slaughtering the people, and plundering the dominions of God, and he put many thousands of Moslems to death. He bestowed Mawur-ulnaher on his son Zagatai, and appointed my ancestor, Karachar Nevian, to be his minister. "Karacher appointed the plain of Kesh for the residence of the tribe of Berlas (his own tribe), and he subdued the countries of Kashgar, Badakshan, and Andecan. He was succeeded by his son Ayettekuz as Sepah Salar (general). Then followed my grandfather, the Ameer Burkul, who retired from office, and contented himself with the government of his own tribe of Berlas. He possessed an incalculable number of sheep and goats, cattle and servants. On his death my father succeeded, but he also preferred seclusion, and the society of learned men."

For further information please visit the below link

http://en.wikipedia.org/wiki/Timur

Timur is regarded as a military genius, and as a brilliant tactician with an uncanny ability to work within a highly fluid political structure to win and maintain a loyal following of nomads during his rule in Central Asia. He was also considered extraordinarily intelligent – not only intuitively but also intellectually. In Samarkand and his many travels, Timur, under the guidance of distinguished scholars, was able to learn the Persian, Mongolian, and Turkish languages.(according to Ahmad ibn Arabshah, Timur didn't know Arabic) More importantly, Timur was characterized as an opportunist. Taking advantage of his Turco-Mongolian heritage, Timur frequently used either the Islamic religion or the law and traditions of the Mongol Empire to achieve his military goals or domestic political aims.Timur, mostly considered a barbarian, in fact was a well learned king, and did enjoy the company of scholars —he was tolerant and generous to them against his nature.

Tamerlan - a Turkish speaking muslim Mongol of the Barla tribe.

Ulugh Beg was the grandson of the conqueror Timur, who is often known as Tamerlane (from Timur-I-Leng meaning Timur the Lame, a title of contempt used by his Persian enemies). Although in this archive we are primarily interested in Ulugh Beg's achievements in mathematics and astronomy, we need to examine the history of the area since it had such a major impact on Ulugh Beg's life.

Timur, Ulugh Beg's grandfather, came from the Turkic Barlas tribe which was a Mongol tribe that was living in Transoxania, today essentially Uzbekistan. He united several Turko-Mongol tribes under his leadership and set out on a conquest, with his armies of mounted archers, of the area now occupied by Iran, Iraq, and eastern Turkey.

Shortly after his grandson Ulugh Beg was born, Timur invaded India and by 1399 he had taken control of Delhi. Timur continued his conquests by extending his empire to the west from 1399 to 1402, winning victories over the Egyptian Mamluks in Syria and the Ottomans in a battle near Ankara. Timur died in 1405 leading his armies into China.

After Timur's death his empire was disputed among his sons. Ulugh Beg's father Shah Rukh was the fourth son of Timur and, by 1407, he had gained overall control of most of the empire, including Iran and Turkistan regaining control of Samarkand. Samarkand had been the capital of Timur's empire but, although his grandson Ulugh Beg had been brought up at Timur's court, he was seldom in that city. When Timur was not on one of his military campaigns he moved with his army from place to place and his court, including his grandson Ulugh Beg, travelled with him.

In his memoirs Timur gave the following information about his ancestry:

"My father told me that we were descendants from Abu-al-Atrak (father of the Turks) the son of Japhet. His fifth son, Aljeh Khan, had twin sons, Tatar and Mogul, who placed their feet on the paths of infidelity. Tumene Khan had a son Kabul, whose son, Munga Bahadur, was the father of Temugin, called Zengis Khan. Zengis Khan abandoned the duty of a conqueror by slaughtering the people, and plundering the dominions of God, and he put many thousands of Moslems to death. He bestowed Mawur-ulnaher on his son Zagatai, and appointed my ancestor, Karachar Nevian, to be his minister. "Karacher appointed the plain of Kesh for the residence of the tribe of Berlas (his own tribe), and he subdued the countries of Kashgar, Badakshan, and Andecan. He was succeeded by his son Ayettekuz as Sepah Salar (general). Then followed my grandfather, the Ameer Burkul, who retired from office, and contented himself with the government of his own tribe of Berlas. He possessed an incalculable number of sheep and goats, cattle and servants. On his death my father succeeded, but he also preferred seclusion, and the society of learned men."

p. 198 Iranian History at a Glance http://bit.ly/1Pu8qqA

In his memoirs Timur gave the following information about his ancestry:

"My father told me that we were descendants from Abu-al-Atrak (father of the Turks) the son of Japhet. His fifth son, Aljeh Khan, had twin sons, Tatar and Mogul, who placed their feet on the paths of infidelity. Tumene Khan had a son Kabul, whose son, Munga Bahadur, was the father of Temugin, called Zengis Khan. Zengis Khan abandoned the duty of a conqueror by slaughtering the people, and plundering the dominions of God, and he put many thousands of Moslems to death. He bestowed Mawur-ulnaher on his son Zagatai, and appointed my ancestor, Karachar Nevian, to be his minister. "Karacher appointed the plain of Kesh for the residence of the tribe of Berlas (his own tribe), and he subdued the countries of Kashgar, Badakshan, and Andecan. He was succeeded by his son Ayettekuz as Sepah Salar (general). Then followed my grandfather, the Ameer Burkul, who retired from office, and contented himself with the government of his own tribe of Berlas. He possessed an incalculable number of sheep and goats, cattle and servants. On his death my father succeeded, but he also preferred seclusion, and the society of learned men."

I

Buqa (or Bugha) (died January 16, 1289) was a Mongol lord and chancellor who was instrumental in sweeping Arghun to power as the fourth Il-Khan of Iran in 1284 and became his chief minister (vizier) and advisor, succeeding Shams ad-Din Juvayni whom Arghun had executed.

Buqa is from the Jalayir clan of the Mongolians.

Aided by his brother Aruq, Buqa embarked on a reform that revolutionized the monetary and fiscal structure of the empire.

The Great Khan Kublai Khan rewarded Buqa the title of chingsang (chancellor) for his loyalty to the Ilkhan Arghun in 1284.

Initially, he was allowed to exercise wide powers, but his arrogance and excesses soon raised him many enemies. Perceiving that he had lost the khan’s favour, Buqa organized a conspiracy in which several of the Il-Khanate lords and Arghun’s vassal king Demetre II of Georgia (whose daughter Rusudan was married to Buqa’s son) were implicated. The group was penetrated by the khan’s agents and the plot was soon revealed. Buqa was arrested and put to death on January 16, 1289. He was succeeded as vizier by a Jewish physician Sa’d al-Daula of Abhar.

=============

On 18th February 1405 AD, the Turco-Mongol conqueror, Amir Timur, died, while on expedition against China after conquering all the lands from the Mediterranean coast of Syria to River Ganges in India, and from the Persian Gulf in the south to Moscow in the north. He was of ferocious nature and sometimes destroyed entire cities and massacred whole populations. He seized the Chaghatay Khanate of Central Asia-Khorasan, destroyed the Golden Horde of Eurasia, defeated the Mamluk Empire of Egypt-Syria, conquered the Sultanate of Delhi and shattered the emerging Ottoman Empire, whose sultan, Bayazid I, he captured in battle and took as prisoner to his capital Samarqand. At the same time he patronized art, architecture and literature, especially the Persian language. He was buried in his capital Samarqand in what is now the Republic of Uzbekistan in the mausoleum known as Gur-e Amir. Born in Kesh, now known as Shahr-e Sabz, 80 km south of the famous Iranian city of Samarqand (presently in Uzbekistan), he had started life as leader of a small band of raiders, and during one such raid, he was shot by arrows that crippled his right leg for life; hence his epithet in Persian "Timur-e Lang” (Timur the Lame), which was corrupted by Europeans to Tamerlane. His empire was inherited by his youngest son, Shahrukh, whose mother was an Iranian and who during his long and peaceful reign did not pursue any policy of expansionism. A century after Timur’s death, his empire was no more as all his descendents vanished from the political scene, except for a great-great grandson, Zaheer od-Din Mohammad Babar, who established the Mughal Empire of the Subcontinent that ended in 1857 with the fall of Delhi to the British and the exiling to Burma of the last Timurid ruler, Bahadur Shah Zafar.

https://en.wikipedia.org/wiki/Timur

Early history

Emir Timur feasts in the gardens of Samarkand. Timur was born in Transoxiana , near the City of Kesh (an area now better known as Shahrisabz, "the green city"), some fifty miles south of Samarkand in modern day Uzbekistan, part of the Chagatai Khanate. His father, Taraqai, a minor noble belonging to the Barlas tribe. The Barlas, a Turko-Mongol tribe which originally were Mongolian tribes that became Turkified and/or became Turkic-speaking or intermingling with the Turkic peoples. According to Gérard Chaliand, Timur was a Muslim Turk but he saw himself as Genghis Khan's heir.Though not a Chinggisid,he clearly sought to evoke the legacy of Genghis Khan's conquests during his lifetime. At the age of eight or nine, Timur with his mother and brothers, were carried as prisoners to Samarkand by an invading Mongol army. In his childhood, Timur with a small band of followers raided travelers for goods with most being animals such as sheep, horses, and cattle. At around 1363, it is believed that Timur tried to steal a sheep from a shepherd but was shot by two arrows; one in his right leg and another in his right hand, where he lost two fingers. Both injuries caused him to be crippled for life. Some believe that Timur suffered his crippling injuries while serving as a mercenary to the khan of Sistan in Khorasan in what is known today as Dasht-i Margo (Desert of Death) in south-west Afghanistan. Timur's injuries have given him the surname of Timur the Lame or Tamerlane by Europeans. Timur was a Muslim, but while his chief official religious counsellor and advisor was the Hanafi scholar 'Abdu 'l-Jabbar Khwarazmi, his particular persuasion is not known. In Tirmidh, he had come under the influence of his spiritual mentor Sayyid Barakah, a leader from Balkh who is buried alongside Timur in Gur-e Amir.Timur was known to hold Ali and the Ahlul Bayt in high regard and has been noted by various scholars for his "pro-Alid" stance.[citation needed] Despite this, Timur was noted for attacking Shi’is on Sunni grounds and therefore his own religious inclinations remain unclear.

Personality

Timur is regarded as a military genius and a tactician, with an uncanny ability to work within a highly fluid political structure to win and maintain a loyal following of nomads during his rule in Central Asia. He was also considered extraordinarily intelligent- not only intuitively but also intellectually. In Samarkand and his many travels, Timur, under the guidance of distinguished scholars was able to learn Persian, Mongolian, and Turkic languages. More importantly, Timur was characterized as an opportunist. Taking advantage of his Turco-Mongolia heritage, Timur frequently used either the Islamic religion or the law and traditions of the Mongol Empire to achieve his military goals or domestic political aims.

تیمور گورکان [%DB%B2]‫ (۷۷۱ - ۸۰۷ ه‍.ق. / ۱۳۳۶ - ۱۴۰۵ م. / ۷۴۸ - ۷۸۳ه‍.خ.)، معروف به تیمور لنگ، نخستین پادشاه گورکانی (تیموری) و پایه‌گذار این دودمان شاهی که از ۷۷۱ تا ۸۰۷ ه‍.ق. (۷۴۸ - ۷۸۳ه‍.خ.) در بیشتر سرزمین‌های آسیای مرکزی و غربی پادشاهی کرد.[%DB%B3] تیمور در زبان ازبکی به معنای «آهن» است و از او با القاب «امیر تیمور»، «تیمور لنگ»، «تیمور گورکان» و «صاحبقران» یاد شده‌است.

تیمور پسر تراغای، از ملاکین شهر کَش ترکستان بود [%DB%B4] . وی در ۲۵ شعبان ۷۳۶ ه‍.ق. (۷۱۴ ه‍.خ.) در همان شهر کش به دنیا آمد. طایفه‌اش از شاخهٔ «برلاس» ترکستان بود، ولی در آن زمان وابستگی به قوم مغول که «چنگیز خان» نام‌آورترین آن بود نوعی افتخار به حساب می‌آمد؛ از این رو «تیمور» تبار خود را به چنگیز خان و قوم مغول می‌رساند.

به گفتهٔ ابن عربشاه تاریخ‌نگار آن زمان، تیمور در زمان جنگ زخم برداشت و لنگ شد. بنابر روایات دیگر وی در سال ۷۶۴ ه‍.ق. (۷۴۱ه‍.خ.) بنا به استمداد «امیر سیستان» به کمک او شتافت و در جنگ با مخالفانش زخمی شد، ولی پایش بعد از بهبود زخم هم همیشه می‌لنگید.

شهرت تیمور از فتح خوارزم در سال ۷۸۱ ه‍.ق. (۷۵۸ ه‍.خ.) آغاز شد. تیمور در سال ۷۸۱ ه‍.ق. خراسان را تسخیر کرد و در سال ۷۸۴ ه‍.ق. (۷۶۱ه‍.خ.) گرگان، مازندران، سیستان و هرات را گشود و آل کرت را به تصرف درآورد.

در سال ۸۰۰ تیمور سرزمین فارس، بخشی از عراق، لرستان و آذربایجان را گرفت و سلسلهٔ جلایریان را نیز منقرض کرد. آن گاه رو به خزر نهاد و اهالی برخی از شهرهای آن را به قتل رساند. در سال ۷۹۵ ه‍.ق. بعد از انقراض مظفریان متوجه آسیای کوچک شد. در سال ۸۰۰ (۷۷۶ ه‍.خ.) هند را فتح کرد و دهلی را به تصرف درآورد. با عثمانیان نیز جنگ‌ها کرد و در سال ۸۰۴ (۷۸۰ ه‍.خ.) بایزید عثمانی را به اسارت بگرفت. تیمور در سال ۸۰۷ (۷۸۳ ه‍.خ.) به سمرقند پایتخت خویش برگشت، عزم تسخیر چین را نمود ولی اجل مهلتش نداد و در سال ۸۰۷ (۷۸۳ ه‍.خ.) در ۶۹ سالگی در قزاقستان[%DB%B5] درگذشت.

ظفرنامه (شرف‌الدین علی یزدی)

Timūras (perso-arabų k.یمور Tīmūr, 1336–1405), dar žinomas kaip Timūras Šlubasis (Tīmūr-e Lang) ar Tamerlanas (Tamerlane) – tiurkų-mongolų Timūridų imperijos įkūrėjas, Timūridų bei mogolų dinastijos pradininkas.

Vardas

Vardas yra kilęs iš tiurkų čagatajų kalbos žodžio Temür, reiškiančio geležį. Savo laiku suaugęs Timūras buvo žinomas kaip Timūr Gurkānī (تيمور گوركانى), kur Gurkān yra supersintas mongoliškas žodis, reiškiantis žentą. Buvo turima omenyje, kad Timūras vedęs chano Čagatajaus dukterį, taigi, norima pabrėžti Timūro giminystę su Čingischano dinastija.

Taip pat jis buvo žinomas ir kaip Timūras Šlubasis (pers. Tīmūr-e Lang, تیمور لنگ). Jis tapo šlubas po sužeidimo mūšyje. Egzistuoja ir kita, labiau legendinė versija, pasak kurios Timūras buvo sužeistas į koją dar vaikystėje, kai bandė pavogti avį.

Vakaruose Timūras buvo labiau žinomas vardu Tamerlane, kuris yra sulotyninta persiško Tīmūr-e Lang forma.

Kilimas į valdžią

Timūras gimė Kešo mieste, dabar žinomame kaip Šahrisabzas, šių laikų Uzbekistane. Jo tėvas Taraghay priklausė tiurko-mongolų barlasų genčiai.

Maždaug 1360 m. Timūras jau tapo vietinės reikšmės karvedžiu. Jis dalyvavo chano Čagatajaus karinėse kampanijose, vadovaudamas dažniausiai iš savo regiono surinktiems tiurkų-mongolų būriams. Pamažu Timūras įgijo gero karvedžio vardą ir realią politinę galią. Tikrieji Čagatajaus palikuonys tapo tik oficialiais valdovais, Timūro marionetėmis.

Nuo 1336 m. Timūras jau buvo oficialiai pripažintas suvereniu valdovu. Tačiau jis niekada nepasiskelbė chanu ir stengėsi palaikyti iliuziją, esą valdo savo teritorijas Čagatajų vardu. Timūridų imperija

Timūras siekė atkurti Mongolų imperiją, ir save propagandos tikslais kildino iš Čingischano, o vėliau net vedė Čingischano palikuonę. Tačiau jis niekuomet nesivadindavo chanu, nenorėdamas konfliktuoti su tikraisiais Čingischano palikuonimis. Maždaug 35 metus Timūras nuolat kariavo, ir jo sukurta imperija savo teritorija beveik prilygo visai Čingischano laikų Mongolų imperijai. Timūridų imperija (pažymėta pilkai)

Savo sostinę emyras įkūrė Samarkande ir rūpinosi, kad miestas klestėtų. Į jį iš užkariautų šalių buvo gabenami meno dirbiniai, o taip pat ir menininkai, amatininkai, mokslininkai. Jie turėdavo Timūro paramą ir didelę laisvę kūrybai. Tačiau užkariautas valstybes, jei šios nepasiduodavo, Timūras suniokodavo kaip įprasta mongolams. Būdavo išžudomos ištisos populiacijos, miestai sugriaunami iki pamatų.

Skirtingai nuo daugumos ankstesnių mongolų valdovų, Timūras buvo musulmonas ir stengdavosi savo karus pristatyti kaip karus už islamą. Pavyzdžiui, užkariavęs šiaurės Iraką jis išžudė visus krikščionis ir sugriovė visas bažnyčias, taip visiems laikams išnaikindamas ten paplitusią krikščionybę. 1398 m. Timūras užpuolė Indiją valdžiusį musulmonišką Delio sultonatą, o pretekstas karui buvo per didelė sultonato tolerancija induistams. Sultono armija buvo sutriuškinta, Delis užimtas, visoje Indijoje sekė sisteminės induistų žudynės. Delis, Miratas ir kiti miestai buvo sugrauti.[1]

Tačiau kova už islamą greičiausiai tebūdavo pretekstas, nes tai netrukdė jam kariauti ir prieš kitus musulmonus, pavyzdžiui, 1401 m. jis užėmė Bagdadą ir išžudė visus jo gyventojus, o sekančiais metais užpuolė ir sutriuškino Osmanų imperiją. Karas prieš Persiją

1383 m. Timūras pradėjo karinę kampaniją prieš Persiją. Iki 1385 m. jis užkariavo Heratą, Chorasaną ir visą rytinę šalies dalį. 1378 metais jo valdžioje jau buvo beveik visa Persija. Kaip ir ankstesni Čingischano karai Persijoje, Timūro veiksmai išsiskyrė ypatingu žiaurumu. Pavyzdžiui, pasidavusio Isfahano miesto iš pradžių buvo kaip įprastai pasigailėta. Tačiau vėliau miestas sukilo prieš Timūro mokesčių rinkėjus ir nužudė kelis pareigūnus bei karius. Timūras įsakė išžudyti visus gyventojus, kurių tuo metu galėjo būti apie 70 tūkstančių. Liudininkų pasakojimu, mieste iš nukirstų galvų buvo pastatyti daugiau, nei dvidešimt aštuoni bokšteliai, kiekvienas iš maždaug pusantro tūkstančio galvų.[2] Timūro – Tochtamyšo karas

Vienas iš svarbiausių Timūro karų buvo prieš tuo metu Tochtamyšo valdomą Aukso ordą. Karą pradėjęs Tochtamyšas iš pradžių patyrė pralaimėjimą Kondurčos upės mūšyje, ir buvo galutinai sutriuškintas Tereko upės mūšyje. Aukso orda tapo Timūridų imperijos vasalu, valdomu Timūro marionečių. Tochtamyšas pabėgo į Ukrainą ir paprašė pagalbos Lietuvos kunigaikščio Vytauto. 1399 m. rugpjūčio 12 d. prie Dniepro intako Vorsklos Vorsklos upės mūšis tarp jungtinių Vytauto ir Tochtamyšo pajėgų bei Timūro karvedžių Temur Qutlugh ir Edigu buvo paskutinis šiame kare. Mūšį laimėjusi Timūro armija toliau persekiojo Tochtamyšą, sugriaudama jam ištikimus miestus (Chadži-Tarchaną, Azaką, Madžarą ir kitus). 1405 m. Tochtamyšas buvo pagautas ir nužudytas. Kiti karai

1400 m. Timūras užpuolė krikščioniškąsias Armėniją ir Gruziją.

1401 m. buvo nukariautas ir išžudytas Bagdadas (apie 20 tūkstančių civilių). Pasakojama, kad Timūras įsakė savo kariams po mūšio kiekvienam parodyti bent dvi nukirstas galvas. Dalis karių, nebūdami tikri ar pavyks mūšio metu jas surinkti, dėl visa ko iš anksto užmušė anksčiau paimtus belaisvius ir nusikirto jų galvas.

1402 m. ilgai tvyrojusi abipusė neapykanta tarp Timūro ir Osmanų imperijos sultono Bajezido peraugo į karą. Ankaros mūšyje Bajezidas buvo nugalėtas ir paimtas į nelaisvę. Timūridai nusiaubė visą vakarinę Mažąją Aziją. Musulmonų istorikai juos apibūdino, kaip labiau barbarų ordą nei civilizuotus užkariautojus. Tarp kitų, Timūras ten užgrobė ir Smyrną, Maltos ordino tvirtovę. Mirtis ir palikimas Timūro mauzoliejus – Gur-e Amir Timūro mauzoliejus – Gur-e Amir

Paskutinis Timūro žygis buvo prieš atsigaunančią Kiniją, tačiau karvedys mirė jos nepasiekęs.

Timūras buvo palaidotas specialiai tam pastatytame mauzoliejuje Samarkande – Gur-e Amir. Restauruotas mauzoliejus stovi iki dabar. Ant Timūro antkapio yra arabų kalba iškaltas užrašas „Kai aš pakilsiu, pasaulis drebės“.[3]

Timūro nukariautą Indiją valdė Mogolų dinastija, tiesioginiai jo palikuonys, kuri išliko iki 1858 m.

Paskaičiuota, kad per Timūro karus iš viso žuvo apie 17 milijonų žmonių.[4]

1941 m. jo kūną ekshumavo Tarybų sąjungos antropologas Michailas Gerasimovas. Rasti griaučiai patvirtino Timūro šlubumą, o pagal kaukolę buvo rekonstruota galima jo galvos išvaizda. 1942 m. Timūro kūnas buvo vėl palaidotas mauzoliejuje su visomis deramomis islamiškomis apeigomis.

Vakaruose Timūras nuo seno buvo susidomėjimo objektu. Apie jį yra sukurtas ne vienas kūrinys:

   Dviejų dalių drama Tamburlaine (1587 ar 1588 m.), parašyta Christopher Marlowe

   Opera Tamerlano (1724 m.)

   Vivaldžio opera Bajazet (1725 m.) apie sultono Bajezido patekimą į Timūro nelaisvę.

   Opera Il gran Tamerlano (1775 m.)

   Edgaro Alano Po poema Tamerlane (1827 m.)

Ir kiti. Europoje Timūras buvo gana mėgstamas dėl jo karo prieš Osmanų imperiją.

Knyga Tuzk-e-Taimuri („Timūro memuarai“) buvo laikoma jo autobiografija, tačiau šiuo metu manoma, kad tai klastotė, nors ir gana tiksliai atpasakojanti visus įvykius.

Šiuo metu Uzbekistane Timūras laikomas nacionaliniu herojumi, jam pastatyta statula.[5]

Išnašos

http://www.ucalgary.ca/applied_history/tutor/islam/mongols/timurid.... Fisher, W.B.; Jackson, P.; Lockhart, L.; Boyle, J.A. The Cambridge History of Iran http://www.cpamedia.com/history/architecture_of_samarkand/ http://users.erols.com/mwhite28/warstat0.htm#Timur

   http://www.oxuscom.com/phoenix.htm

Nuorodos

   Encyclopaedia Britannica straipsnis apie Timūrą

   oxuscom.com Timur’s life

   Timūridų dinastija

Timūras

Timūridų imperijos emyras

Timūridų dinastija Gimė: 1336 m. Šahrisabzas, dab. Uzbekistane Mirė: 1405 m. spalio 27 d. (~69 metai) Otraras, Syrdarja Tėvas: Muhammad Taraghay Motina: Tekina Mohbegim Timūridų imperijos emyras Valdė: 1370–1405 m. Pirmtakas: Amir Husayn Įpėdinis: Chalilas Sultonas Commons-logo.svg Vikiteka: Timūras

Timūras (perso-arabų k.یمور Tīmūr, 1336–1405), dar žinomas kaip Timūras Šlubasis (Tīmūr-e Lang) ar Tamerlanas (Tamerlane) – tiurkų-mongolų Timūridų imperijos įkūrėjas, Timūridų bei mogolų dinastijos pradininkas.

Vardas

Vardas yra kilęs iš tiurkų čagatajų kalbos žodžio Temür, reiškiančio geležį. Savo laiku suaugęs Timūras buvo žinomas kaip Timūr Gurkānī (تيمور گوركانى), kur Gurkān yra supersintas mongoliškas žodis, reiškiantis žentą. Buvo turima omenyje, kad Timūras vedęs chano Čagatajaus dukterį, taigi, norima pabrėžti Timūro giminystę su Čingischano dinastija.

Taip pat jis buvo žinomas ir kaip Timūras Šlubasis (pers. Tīmūr-e Lang, تیمور لنگ). Jis tapo šlubas po sužeidimo mūšyje. Egzistuoja ir kita, labiau legendinė versija, pasak kurios Timūras buvo sužeistas į koją dar vaikystėje, kai bandė pavogti avį.

Vakaruose Timūras buvo labiau žinomas vardu Tamerlane, kuris yra sulotyninta persiško Tīmūr-e Lang forma. Kilimas į valdžią

Timūras gimė Kešo mieste, dabar žinomame kaip Šahrisabzas, šių laikų Uzbekistane. Jo tėvas Taraghay priklausė tiurko-mongolų barlasų genčiai.

Maždaug 1360 m. Timūras jau tapo vietinės reikšmės karvedžiu. Jis dalyvavo chano Čagatajaus karinėse kampanijose, vadovaudamas dažniausiai iš savo regiono surinktiems tiurkų-mongolų būriams. Pamažu Timūras įgijo gero karvedžio vardą ir realią politinę galią. Tikrieji Čagatajaus palikuonys tapo tik oficialiais valdovais, Timūro marionetėmis.

Nuo 1336 m. Timūras jau buvo oficialiai pripažintas suvereniu valdovu. Tačiau jis niekada nepasiskelbė chanu ir stengėsi palaikyti iliuziją, esą valdo savo teritorijas Čagatajų vardu. Timūridų imperija

Timūras siekė atkurti Mongolų imperiją, ir save propagandos tikslais kildino iš Čingischano, o vėliau net vedė Čingischano palikuonę. Tačiau jis niekuomet nesivadindavo chanu, nenorėdamas konfliktuoti su tikraisiais Čingischano palikuonimis. Maždaug 35 metus Timūras nuolat kariavo, ir jo sukurta imperija savo teritorija beveik prilygo visai Čingischano laikų Mongolų imperijai. Timūridų imperija (pažymėta pilkai)

Savo sostinę emyras įkūrė Samarkande ir rūpinosi, kad miestas klestėtų. Į jį iš užkariautų šalių buvo gabenami meno dirbiniai, taip pat ir menininkai, amatininkai, mokslininkai. Jie turėdavo Timūro paramą ir didelę laisvę kūrybai. Tačiau užkariautas valstybes, jei šios nepasiduodavo, Timūras suniokodavo kaip įprasta mongolams. Būdavo išžudomos ištisos populiacijos, miestai sugriaunami iki pamatų.

Skirtingai nuo daugumos ankstesnių mongolų valdovų, Timūras buvo musulmonas ir stengdavosi savo karus pristatyti kaip karus už islamą. Pavyzdžiui, užkariavęs šiaurės Iraką jis išžudė visus krikščionis ir sugriovė visas bažnyčias, taip visiems laikams išnaikindamas ten paplitusią krikščionybę. 1398 m. Timūras užpuolė Indiją valdžiusį musulmonišką Delio sultonatą, o pretekstas karui buvo per didelė sultonato tolerancija induistams. Sultono armija buvo sutriuškinta, Delis užimtas, visoje Indijoje sekė sisteminės induistų žudynės. Delis, Miratas ir kiti miestai buvo sugrauti.[1]

Tačiau kova už islamą greičiausiai tebūdavo pretekstas, nes tai netrukdė jam kariauti ir prieš kitus musulmonus, pavyzdžiui, 1401 m. jis užėmė Bagdadą ir išžudė visus jo gyventojus, o sekančiais metais užpuolė ir sutriuškino Osmanų imperiją. Karas prieš Persiją

1383 m. Timūras pradėjo karinę kampaniją prieš Persiją. Iki 1385 m. jis užkariavo Heratą, Chorasaną ir visą rytinę šalies dalį. 1378 metais jo valdžioje jau buvo beveik visa Persija. Kaip ir ankstesni Čingischano karai Persijoje, Timūro veiksmai išsiskyrė ypatingu žiaurumu. Pavyzdžiui, pasidavusio Isfahano miesto iš pradžių buvo kaip įprastai pasigailėta. Tačiau vėliau miestas sukilo prieš Timūro mokesčių rinkėjus ir nužudė kelis pareigūnus bei karius. Timūras įsakė išžudyti visus gyventojus, kurių tuo metu galėjo būti apie 70 tūkstančių. Liudininkų pasakojimu, mieste iš nukirstų galvų buvo pastatyti daugiau, nei dvidešimt aštuoni bokšteliai, kiekvienas iš maždaug pusantro tūkstančio galvų.[2] Timūro – Tochtamyšo karas

Vienas iš svarbiausių Timūro karų buvo prieš tuo metu Tochtamyšo valdomą Aukso ordą. Karą pradėjęs Tochtamyšas iš pradžių patyrė pralaimėjimą Kondurčos upės mūšyje, ir buvo galutinai sutriuškintas Tereko upės mūšyje. Aukso orda tapo Timūridų imperijos vasalu, valdomu Timūro marionečių. Tochtamyšas pabėgo į Ukrainą ir paprašė pagalbos Lietuvos kunigaikščio Vytauto. 1399 m. rugpjūčio 12 d. prie Dniepro intako Vorsklos Vorsklos upės mūšis tarp jungtinių Vytauto ir Tochtamyšo pajėgų bei Timūro karvedžių Temur Qutlugh ir Edigu buvo paskutinis šiame kare. Mūšį laimėjusi Timūro armija toliau persekiojo Tochtamyšą, sugriaudama jam ištikimus miestus (Chadži-Tarchaną, Azaką, Madžarą ir kitus). 1405 m. Tochtamyšas buvo pagautas ir nužudytas. Kiti karai

1400 m. Timūras užpuolė krikščioniškąsias Armėniją ir Gruziją.

1401 m. buvo nukariautas ir išžudytas Bagdadas (apie 20 tūkstančių civilių). Pasakojama, kad Timūras įsakė savo kariams po mūšio kiekvienam parodyti bent dvi nukirstas galvas. Dalis karių, nebūdami tikri ar pavyks mūšio metu jas surinkti, dėl visa ko iš anksto užmušė anksčiau paimtus belaisvius ir nusikirto jų galvas.

1402 m. ilgai tvyrojusi abipusė neapykanta tarp Timūro ir Osmanų imperijos sultono Bajezido peraugo į karą. Ankaros mūšyje Bajezidas buvo nugalėtas ir paimtas į nelaisvę. Timūridai nusiaubė visą vakarinę Mažąją Aziją. Musulmonų istorikai juos apibūdino, kaip labiau barbarų ordą nei civilizuotus užkariautojus. Tarp kitų, Timūras ten užgrobė ir Smyrną, Maltos ordino tvirtovę. Mirtis ir palikimas Timūro mauzoliejus – Gur-e Amir Timūro mauzoliejus – Gur-e Amir

Paskutinis Timūro žygis buvo prieš atsigaunančią Kiniją, tačiau karvedys mirė jos nepasiekęs.

Timūras buvo palaidotas specialiai tam pastatytame mauzoliejuje Samarkande – Gur-e Amir. Restauruotas mauzoliejus stovi iki dabar. Ant Timūro antkapio yra arabų kalba iškaltas užrašas „Kai aš pakilsiu, pasaulis drebės“.[3]

Timūro nukariautą Indiją valdė Mogolų dinastija, tiesioginiai jo palikuonys, kuri išliko iki 1858 m.

Paskaičiuota, kad per Timūro karus iš viso žuvo apie 17 milijonų žmonių.[4]

1941 m. jo kūną ekshumavo Tarybų sąjungos antropologas Michailas Gerasimovas. Rasti griaučiai patvirtino Timūro šlubumą, o pagal kaukolę buvo rekonstruota galima jo galvos išvaizda. 1942 m. Timūro kūnas buvo vėl palaidotas mauzoliejuje su visomis deramomis islamiškomis apeigomis.

Vakaruose Timūras nuo seno buvo susidomėjimo objektu. Apie jį yra sukurtas ne vienas kūrinys:

   Dviejų dalių drama Tamburlaine (1587 ar 1588 m.), parašyta Christopher Marlowe

   Opera Tamerlano (1724 m.)

   Vivaldžio opera Bajazet (1725 m.) apie sultono Bajezido patekimą į Timūro nelaisvę.

   Opera Il gran Tamerlano (1775 m.)

   Edgaro Alano Po poema Tamerlane (1827 m.)

Ir kiti. Europoje Timūras buvo gana mėgstamas dėl jo karo prieš Osmanų imperiją.

Knyga Tuzk-e-Taimuri („Timūro memuarai“) buvo laikoma jo autobiografija, tačiau šiuo metu manoma, kad tai klastotė, nors ir gana tiksliai atpasakojanti visus įvykius.

Šiuo metu Uzbekistane Timūras laikomas nacionaliniu herojumi, jam pastatyta statula.[5] Išnašos http://www.ucalgary.ca/applied_history/tutor/islam/mongols/timurid.... Fisher, W.B.; Jackson, P.; Lockhart, L.; Boyle, J.A. The Cambridge History of Iran http://www.cpamedia.com/history/architecture_of_samarkand/ http://users.erols.com/mwhite28/warstat0.htm#Timur

   http://www.oxuscom.com/phoenix.htm

Nuorodos

   Encyclopaedia Britannica straipsnis apie Timūrą

   oxuscom.com Timur’s life

   Timūridų dinastija

Тамерла́н, Тиму́р (чагат., تیمور (Timür, Timōr); 9 апреля 1336, Кеш, совр. Узбекистан — 19 февраля 1405, Отрар, совр. Казахстан) — среднеазиатский тюрко-монгольский военачальник и завоеватель, сыгравший существенную роль в истории Средней, Южной и Западной Азии, а также Кавказа, Поволжья и Руси.

Основатель империи Тимуридов (около 1370 года) со столицей в Самарканде.

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A2%D0%B0%D0%BC%D0%B5%D1%80%D0%BB%...

Семья

Его отца звали Мухаммад Тарагай или Тургай, он был военным, мелким землевладельцем из тюркизированного монгольского племени Барласов. Также Ибн Арабшах написал, что Тимур являлся тюрком барласом:

«У упомянутого султана (Тимура) было четыре визиря, которые полностью занимались полезными и вредными делами. Они считались знатными людьми, и все были последователями их мнений. Сколько было у арабов племён и колен, столько же было и у тюрков. Каждый из вышеупомянутых визирей, являясь представителями одного племени, были светочем мнений и освещали свод умов своего племени. Одно племя называлось арлат, второе — жалаир, третье — кавчин, четвёртое — барлас. Тимур был сыном четвёртого племени».

По некоторым предположениям, Мухаммад Тарагай был именно вождём племени барласов и потомком некоего Карачар-нойона, могущественного помощника Чагатая и его дальнего родственника. Отец Тимура был благочестивым мусульманином, его духовным наставником был шейх Шамс ад-дин Кулял.

У отца Тимура был один брат, которого звали Балта.

Мухаммад Тарагай был женат дважды: первой женой была мать Тимура Текина-хатун. О происхождении матери Тимура сохранились противоречивые данные. По сведениям арабского историка и философа Ибн Халдуна, который в 1401 году лично разговаривал с Тимуром, сам государь утверждал, что она была из рода царя Манучехра, упоминавшегося ещё в «Авесте».

Второй женой Тарагая была Кадак-хатун, мать сестры Тимура Ширин-бек ага.

Мухаммад Тарагай скончался в 1361 году и был похоронен на родине Тимура — в городе Кеше (Шахрисабз). Его гробница сохранилась до наших дней.

У Тимура была старшая сестра Кутлуг-туркан ага и младшая сестра Ширин-бек ага. Они скончались ещё до смерти самого Тимура и были похоронены в мавзолеях в комплексе Шахи Зинда в Самарканде. Согласно источнику «Му‘изз ал-ансаб», у Тимура было ещё три брата: Джуки, Алим-шейх и Суюргатмыш.