Zigmas Zinkevičius mano, kad
,,Ir antrosios didžiosios krikščionių šventės – Velykų – pavadinimą gavome greičiausiai tuo pačiu laiku greičiausiai XI–XII a., gerokai prieš oficialųjį Lietuvos krikštą iš Rytų, o ne iš Vakarų. Žodžiui velykos pradžią davė rytų slavų būdvardis Велик ‘didelis’, vartotas junginyje Великдень “didžioji diena’, kuris savo ruožtu yra vertinys iš graikų megįlē chiméra ‘t. p.’ Žodžio senumą lietuvių kalboje rodo akūtinė priegaidė (velykos).
Žodis velykos irgi paliko pėdsakus mūsų vardyne, plg. pavardes: Velykis ir Velyka, Velik-ėnas, Velik-ónis, vietovardžius: Velykiai, Velyk-iónys, Velyk-ūnai, Velykuškės, Velyk-ionių upelis.”
Krikščionybės atėjimas į Lietuvą ir Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis
Zigmas ZINKEVIČIUS
http://209.85.135.132/search?q=cache:hFnLJPxFNuYJ:www.xxiamzius.lt/...