http://viduramziu.istorija.net/gediminas.htm
Gedimino kilmė
Gediminaičių dinastija kadaise buvo viena iš galingiausių Europoje. Jei Lietuva yra kada nors suvaidinusi reikšmingesnį vaidmenį Europos istorijoje, jis pasireiškė visų pirma tuo, kad iš Lietuvos kilo dinastija, kuri XV–XVI a. užvaldė didžiulius Centrinės Europos plotus – be LDK teritorijos, apimančios šiandieninę Baltarusiją ir didžiąją dalį Ukrainos, Gediminaičiai valdė Lenkiją, Čekiją, Vengriją, nuo jų priklausė Prūsija (kiek vėliau – ir Livonija). Nemažą vaidmenį atskiros Gediminaičių giminės šakos vaidino Rusijos valstybėje, kurioje ir dabar išliko daug Gedimino palikuonių. Dėl dinastinių ryšių Gedimino kraujo turbūt turi ne vienas naujųjų amžių Europos valdovas. Ką ir besakyti, Gediminaičių dinastija – visos Europos istorijos reiškinys, kuris mūsų istoriografijoje dar nepakankamai įvertintas.
Gediminaičių politinė karjera stebina savo energija: jau dinastijos pradininkas Gediminas ir jo sūnus Algirdas nedaug dabartines sienas teperžengiančią Lietuvą pavertė valstybe „nuo jūros iki jūros“, o krikštą priėmę Gedimino anūkai ir proanūkiai pasiekė Gediminaičių dinastijos galybės viršūnę. Tiesa, toli nuo tėvynės atsidūrę Gediminaičiai ilgainiui nutolo nuo savo lietuviškųjų ištakų. Tačiau kitaip ir negalėjo būti, todėl šis faktas negali sumenkinti Gediminaičių dinastijos reikšmės Lietuvos istorijoje.
Mums turėtų būti itin svarbus Gediminaičių dinastijos ištakų tyrinėjimas, nes būtent jose ji ryškiausiai pasireiškia kaip Lietuvos istorijos reiškinys. Tokių tyrinėjimų stoką rodo visų pirma tai, kad Gediminaičių dinastijos kilmė iki šiol dar nėra tinkamai išaiškinta.
Gediminas. Janinos Malinauskaitės pieš.
Gediminas Janinos Malinauskaitės pieš.
Gediminaičių kilmės neaiškumą daugiausia lemia šaltinių stoka. Iki XIX a. 2-osios pusės istorikai neturėjo nė vieno patikimo fakto, už kurio galėtų užsikabinti, bandydami įminti Gedimino kilmės mįslę. Buvo žinomos tik dvi vėlyvos Gedimino kilmės versijos, prieštaraujančios viena kitai. Pirmoji, dar Vytauto laikais sukurta kryžiuočių, o vėliau išplatinta J. Dlugošo ir rusų metraščių, skelbė, kad Gediminas buvęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio tarnas, kuris po savo valdovo mirties (ar net nužudęs jį) užgrobė valdžią. Lietuvos metraščiai aiškino kitaip: Gediminas buvęs Vytenio sūnus, o Vytenis – teisėtai išrinktas Lietuvos valdovas. Nė viena iš šių versijų negalėjo patenkinti kritiško istorijos mokslo reikalavimų, ir kol buvo žinomos tik šios versijos, Gedimino kilmė atrodė neįmenama mįslė.
Tačiau 1868 m. kartu su kitais Livonijos aktais buvo paskelbtas 1323 m. Rygos miesto tarybos laiškas Gediminui, kuriame užsiminta, jog Vytenis buvo Gedimino „brolis ir pirmtakas“ (frater vester et antecessor)1. ( šį laišką tuojau pat atkreipė dėmesį A. Nikitskis, kuris apie šią užuominą parašė visą straipsnį, padarydamas išvadą, jog Gediminas buvo ne Vytenio tarnas ir ne jo sūnus, o brolis. Iš esmės jis tik apžvelgė ankstesnes nuomones dėl Gedimino kilmės ir pacitavo visą Rygos miesto tarybos laiško pastraipą su minėtaisiais žodžiais. Jokios šios užuominos analizės jis neatliko2. Vis dėlto A. Nikitskio nuomonė įsigalėjo istoriografijoje ir dabar yra laikomą neginčytina tiesa.
Iš karto reikia pasakyti, kad tokia A. Nikitskio hipotezės sėkmė nėra pelnyta – joje visai neatsižvelgta į tai, kad žodis „brolis“ viduramžiais turėjo kur kas platesnę reikšmę. Net jei nekreipsime dėmesio į perkeltines šio žodžio reikšmes, neturime užmiršti, kad broliais tuomet buvo vadinami ir pusbroliai3. Taigi vien tik Rygos miesto tarybos laiško užuomina jokiu būdu negali įrodyti dažnai kategoriškai išsakomo teiginio, kad Gediminas buvo Vytenio brolis. Tuo tarpu jokių kitų faktų, kurie paremtų tokią hipotezę, nėra. Tiesa, ilgai nebuvo žinoma ir jai prieštaraujančių faktų, todėl šios hipotezės gyvavimas buvo iš dalies pateisinamas. Tačiau šiuo metu padėtis jau yra pasikeitusi ir A. Nikitskio hipotezė turi būti peržiūrėta.
Dar 1974 m. J. Ochmanskis paskelbė straipsnį, kuriame atkreipė dėmesį į XIV a. pabaigos rusų poemoje „Uždonė“ esančius Andriaus ir Dmitrijaus Algirdaičių žodžius, kuriais jie nusako savo kilmę: „Patys esame sau du broliai – Algirdo sūnūs, o anūkai esame Gedimino, o proanūkiai esame Skalmanto“4. Tačiau J. Ochmanskis, padaręs šį atradimą, kažkodėl nė nesuabejojo A. Nikitskio hipoteze ir jai aiškiai prieštaraujančią „Uždonės“ informaciją ėmė pritempinėti prie jau įsigalėjusio istoriografinio stereotipo.
Anot jo, nuorodos, jog Algirdaičiai buvo Skalmanto proanūkiai, galima nepaisyti, nes „Uždonės“ autorius žodį „proanūkiai“ pavartojo „keturis kartus, tačiau tik vieną kartą – tiesiogine šio žodžio prasme“. Kitais atvejais šis žodis reiškęs tiesiog „palikuonis“, todėl esą taip ir galima jį suprasti sakinyje, kuriame kalbama apie Skalmantą. Pasirėmęs Petro Dusburgiečio žinia apie Vytenio tėvą Pukuverą, J. Ochmanskis daro galutinę išvadą: „Kadangi, tikrasis Algirdaičių prosenelis buvo Pukuveras, Skalmantą tenka pripažinti pirmuoju istoriniu Algirdaičių protėviu, galbūt – Pukuvero tėvu“5.
Kuo paremtas tas Pukuvero „tikrumas“, mes jau matėme, todėl Vytenio ir Gedimino tėvo tapatinimas negali būti laikomas ko nors vertu argumentu. Be to, negalima sutikti su teiginiu, kad žodis „proanūkiai“ šiuo atveju galėjo būti pavartotas perkeltine prasme. Toks teiginys atsirado tik dėl visiško konteksto nepaisymo. Algirdaičiai nuosekliai vardina savo protėvius, karta po kartos leisdamiesi į praeitį. Nurodo tėvą Algirdą, senelį Gediminą. Nėra jokio pagrindo manyti, kad kažkodėl jie peršoktų prosenelį ir vietoj jo paminėtų proprosenelį. Taigi reikia pripažinti, kad Skalmantas buvo Algirdaičių prosenelis ir Gedimino tėvas. Kadangi Skalmanto vardo niekaip negalima sutapatinti su Pukuvero vardu, jis rekonstruojamas į „Butuvedą“ ir tapatinamas su didžiuoju kunigaikščiu Butvydu6, versija, jog Vytenis ir Gediminas buvo broliai, atkrinta. Vytenis buvo Butvydo (Pukuvero), o Gediminas – Skalmanto sūnus. Užuomina apie tai, kad Gediminas ir Vytenis buvo broliai, negali nieko pakeisti, nes iš tiesų jie galėjo būti ir pusbroliai (jei ne dar tolimesni giminaičiai). Vadinasi, atkrinta visi samprotavimai, jog tikrieji Gediminaičių protėviai buvę Vytenis, jo tėvas Butvydas ir tėvo brolis Butigeidis. Gediminas atėjo iš šalutinės, anksčiau nevaldžiusios giminės šakos, todėl būtent jis turi būti laikomas naujos dinastijos pradininku.
Reikia pastebėti, kad nors ir kokia tendencinga bei neįtikinanti būtų kryžiuočių sukurta Gedimino kilmės versija, ji pasirodė nepraėjus nė šimtmečiui nuo Gedimino mirties, todėl galėjo šiek tiek atspindėti realius įvykius7. Kadangi Gediminas buvo kilęs iš šalutinės valdančiosios giminės šakos, jo atėjimas į valdžią vargu ar buvo sklandus ir apsiėjo be kovų. Kovos dėl sosto paveldėjimo buvo dažnas reiškinys senojoje Lietuvoje, nes joje nebuvo griežtos sosto paveldėjimo tvarkos. Matyt, šių kovų sūkuryje ir iškilo Gediminas, kuris galbūt ir nedaug turėjo teisių į sostą, bet buvo gabus politikas ir sugebėjo savo gabumais pasinaudoti. Lietuvai tai galų gale išėjo į naudą: būtent Gediminas ir jo pėdomis ėję Gediminaičiai sukūrė Lietuvos ir savo dinastijos galybę.
N
Butigeidis Butvydas (Pukuveras) Skalmantas
;
Vytenis Gediminas Vainius Teodoras
Gediminaičiai
Išnašos:
1 Gedimino laiškai. V., 1966. P. 59.
2 A. I. Nikitskij. Kto takoj byl Gedymin? // Russkaja Starina. 1871. T. 4. Kn. 8. S. 162–166.
3 R. Batūra. Lietuva tautų kovoje prieš Aukso ordą. V., 1975. P. 199.
4 J. Ochmanskij. Gediminoviči – „pravnuki Skolomendovy“ // Poljša i Rusj. M., 1974; J. Ochmanskis. Gediminaičiai – „Skalmanto provaikaičiai“ // J. Ochmanskis. Senoji Lietuva. V., 1966. P. 19–25.
5 J. Ochmanskis. Gediminaičiai... P. 22.
6 E. Gudavičius. LDK valdovai po karaliaus Mindaugo mirties // Mokslas ir gyvenimas. 1988. Nr. 8 (370). P. 10.
7 Plg.: A. Nikžentaitis. Gediminas. V., 1989.
Tomas BARANAUSKAS
Voruta, 1996 11 23-30, nr. 44 (278), p. 6.
