Priklausomybė luomams.

Lotynų kalba Nobiles - kilmingas. Pradžioje lotyniškuose įrašuose atsirado kilmingumą nurodantis D., arba Dnus. ženklai (Dominus - ponas) ir jais dažniau žymėdavo vyrus, vėliau kilmės prievardžiai įvairavo: G: Dnus, M: Dnus (vyrų); G: Dna, M: Dna (moterų), G. Virg. (merginų), dar vėliau sutrumpėjo: G: D:, M: D:, G: V:, „Generosus (-a) Dominus (-a)“ - gimęs (-si) ponu (-a).
Plebejus-Valstietis.

Pasikeitus raštvedybai, maždaug nuo 19 -o amžiaus vidurio metrikų užrašymuose įvyko lūžis, nes kunigai pradėjo vartoti lenkų kalbą ir visos metrikos pradėtos rašyti lenkų kalba. Tuomet, kada ji buvo vedama slavų kalbomis, luomai, buvo žymimi dar įvairiau. Pirmieji užrašai buvo tiesiog išversti iš lotynų kalbos. Raidės J.P. (Jaśnie Pan ) verčiamos - šviesusis ponas.

Vėliau lenkų kalba kilmingieji dažniausiai ženklinami Urodzony; trumpiniais Ur., Urodz. verčiami - gimęs, rečiau - Wielmoznych, Szlachetnych (arba Szlachta). Rečiau: J.W.P. (Jaśnie Wielmożny Pan) - prakilnusis ponas. Sutinkamos W.W.J.J.P.P. kelis kartus pakartojamos tos pačios raidės, reiškia daugiskaitos formą, pabrėžiant ir vyro ir žmonos aukštą kilmę.

Valstiečiai - Pracowity, Wloscianie, trumpiniais Pr., Pracow., arba Wlosc.

Nuo 1858m. šlėkta nepatvirtinusi kilmės, bet turinti žemės, vadinosi vienkiemininkais однодворцы arba piliečiai граждани. Valstybinėje žemėje gyvenantys - valstybės valstiečiai, laikinai išsilaikė terminas - laisvieji vastiečiai, dar vieni - turinys žemės valstiečiai. Nedidelius žemės sklypus turintys bajorai tapo vienkiemininkais, teisiškai nedaug tesiskyrė nuo valstybinių valstiečių. Visi luominai pokyčiai tiesiogiai veikė raštvedybos terminus. Archyviniuose dokumentuose tas pats asmuo galėjo būti užrašomas vis kitais asmenvadžius papildančiais prierašais. Tokiu būdų galima sekti gentainių gyvenimo vingius, tikslinti luominius pokyčius.